Skurdo rizikos lygis2018 m. šalyje siekė 22,9 proc. ir, palyginti su 2017 m., nepasikeitė. 2018 m. apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.Tuo tarpu SADM ministras suskubo pasigirti, kad „stabilizavo skurdo lygį“...

Skursta vaikai

„Nėra pablogėjimo ar pagerėjimo. Yra stabiliai blogai“, - lyg šaltu dušu perliejo politikų euforiją dėl, jų nuomone, suvaldyto skurdo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė. Šykštūs skaičiai – pora procentų į vieną ar į kitą pusę – iš esmės padėties nekeičia. Kas skurdo, tas skursta toliau. Net vaiko pinigai, atrodytų, nemaži, o ar jie gelbsti nuo skurdo? Nuo bado – šiek tiek, bet juk vaikui reikia kokybiško ir visaverčio maisto, o ne besibaigiančio galiojimo antros rūšies dešrelių. Ir reikia ne vien maisto – reikia darbužių, avalynės, pramogų, užimtumo ir t.t. Viskas kainuoja. Taigi net dosniausias „avinėlis“ menkai pasipurtė. Vaikų skurdas, net jeigu jis truputį ir mažėja, išlieka skaudus reiškinys.

Niekas nežino, kuo gyvi pašalpų gavėjai

Tuo tarpu yra grupės žmonių, pasmerktų badui, nes net labai sumanus prof. R.Lazutka retoriškai klausia, kaip išgyventi iš 122 eurų. Retoriškai todėl, kad niekas į šį klausimą negali atsakyti. O žmonės gyvena – kruopomis ir vandeniu, kartais prisidurdami maisto paketų, kuriuose yra taip reikalingo aliejaus ir to, ką sunkiai pavadintum maistu: sausų pusryčių, kekso mišinio, kondensuoto pieno, konservuotos sriubos. Matyt, toje paramoje maistu ir slypi gyvybės palaikymo paslaptis... Bet ar tai visavertis gyvenimas? Žinau, pasipils prakeiksmai pašalpininkų atžvilgiu: veltėdžiai, tegul eina dirbti... O ar visuomenė dėl to nejaučia savo kaltės? Nė vienoje civilizuotoje šalyje nerasite tokių menkų pašalpų, kaip pas mus, todėl ir bėgo pirmieji perkelti į Lietuvą pabėgėliai. Tiesa, paskui ši tema kažkaip priblėso – neskelbiama nei kokias pašalpas jie gauna, nei kiek jų yra, o kiek pabėgo.

Galima matyti pustuštę arba apypilnę stiklinę – žiūrint, ko reikia

Nors norėtųsi tikėti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, bet naujausia statistika rodo kitokius skaičius. Lietuvoje apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui arba 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus (po 128 eurus vienam žmogui visam mėnesiui). Kaip sako prof. R.Lazutka, tokiam žmogui 345 eurai nesuvokiamai dideli pinigai – triskart daugiau, negu jis gauna.

Skurstančių sąskaita sutaupo milijonus

Tuo tarpu iš valdžios pusės – neįtikėtinas kuriozas. Toks gilus skurdas, o vietinė valdžia, kuri, kaip sakosi, arčiausiai žmogaus, atėmė iš ubago lazdą – neskirdami skurstantiems socialinių pašalpų, savivaldybės sutaupė milijonus.

Kalbant apie Švenčionių rajoną, savivaldybė buvo viena didžiausių taupytojų. 2018 m. rajono biudžete socialinei paramai buvo skirta 2 mln. 74,4 tūkst. Eur. Lėšos biudžete skiriamos ne „iš lempos“ - pagal skurdo lygį. Vadinasi, maždaug tiek reikėjo, kad padėtų skurstantiems. Tuo tarpu savivaldybė turėjo kitą tikslą – sutaupyti. Per metus skurstantiems rajono gyventojams pašalpoms ir šildymo išlaidų bei vandens kompensacijoms savivaldybė išmokėjo tik 805,6 tūkst. Eur. Sutaupyta 1 mln. 268,8 tūkst. Eur. Jeigu valdininkai neužsiimtų saviveikla, kuri, reikia pripažinti, aukštesnės valdžios yra įteisinta ir skatinama, šie pinigai būtų padėję mažinti skurdą. Ar ne pati valdžia tą skurdą gilina?

Irena PAULIUKEVIČIENĖ