Emiliui patiko kabėti.

Nuo to karto, kai jam, sėdint apkasuose, kažkas aštraus ir karšto persmeigė pakaušį, vyras vis kaži kur kabėjo. Dažniausiai, kaip ir šį kartą, tai darė virš gerai pažįstamo vienkiemio.

Kabantysis, praskleidęs debesis, iš aukštai akylai stebėjo, kas vyksta viduje namo, kuriame gyveno jo žmona Evė su dviem judviejų sūnumis, vienas kurių dabar rankose laikė trilitrinį stiklainį.

- Pala, pala, ten juk mano smegenys. Emilis prisiminė, kaip į tą indą ir jame esantį kažkokį sūrimą buvo sumerkęs savo galvos pilkąją masę, norėjo, kad ilgiau išliktų šviežia, bet per skubėjimą pamiršo išsiimti ir atgal įsidėti, todėl dabar labai išsigando, kad vaikas to indo nesudaužytų ir jame esančio turinio neišdrabstytų.

Evė, nupraususi berniukus, paguldžiusi juos į lovas, pasekusi trumpą pasakaitę, palinkėjusi labos nakties, grįžo atgal į kambarį, kur buvo pastebėjusi ant stalo stovintį kažkokį stiklinį indą. Moteriai labai rūpėjo pažiūrėti, kas jame yra, juo labiau, kad neaišku, kaip jis namuose atsidūrė.

Virtuvėje švietė tik viena lempa, prie stalo, apglėbęs stiklainį, sėdėjo Emilis.

- Atsiradai? Šį kartą ilgai nebuvai. Vis negaliu priprasti prie tavo dingimų ir atsiradimų. Atsakyk, kur būni? – gana piktai kreipėsi Evė į atvykėlį.

- Būni, būni, supranti, įvairūs reikalai, kol viską aplakstau, tai ir naktis ateina, pati žinai, man negalima viešai rodytis, dar kas ims ir įskųs, juk aš esu dezertyras, karo pabėgėlis.

- Emili, nenusišnekėk, karas senių seniausiai baigėsi, niekas į tave dėmesio nekreiptų, tik yra vienas „bet“, tu visai nepasikeitęs, koks išėjai, toks ir likai, nors jau nemažai laiko prabėgo, esi jaunas, gražus, ne taip, kaip aš, senstelėjusi ir pavargusi.

- Sakai? Gal tai blogai, gal tai sukeltų didelių nepatogumų, įtarimų?

- Ne, neblogai, bet kažkaip keista. Aš senstu, o tu ne, dar imsi ir susirasi kokią jauną ir grakščią.

- Nesijaudink, nesusirasiu, man, išskyrus tave, daugiau nieko nereikia, net tavęs nereikia, - vyras atgręžęs Evei nugarą, užsikniaubęs ant stalo, kažką tyrinėjo.

- Ką ten veiki, gal kepurę nusiimtum, ji tarsi priaugusi prie galvos.

- Gal ir priaugusi, koks tau skirtumas, svarbu galva yra, jos nebūtų, kur tada kepurę dėčiau?

- Tai bent juokeliai, geriau pašnekame apie reikalus: bites, ūkį.

- Bitės man nepatinka, man mielesnės blakės.

- Kokios dar blakės, va, pas kaimynus pilna blusų, ten ir užeiti baisu. Jei tenka apsilankyti, stoviu už durų lauke, tik tokiu būdu bendrauju. Jokia jėga manęs į vidų neįvestų, - kiek pasimuisčiusi, moteris dar arčiau pasislinko prie susigūžusio vyro figūros.

- Nežiūrėk, gali apsivemti, - griežtai perspėjo Emilis.

- Vemsiu? Kodėl?

- Gerai, parodysiu, tik pasitrauk nuo manęs per porą žingsnių.

Vyro paliepta, Evė atatupsta paėjėjo atgal ir, įtempusi žvilgsnį, įsistebeilijo į dominantį stiklainį.

- Nieko nematau.

- Nematai? Atidžiau pažiūrėk.

- Man rodosi, kad ten tupi žiurkė ir kažką ėda.

Emilis staigiu judesiu prikišo stiklinį indą arčiau veido.

- O, tai šūdas, suėdė! Kaip dabar bus?

- Kas bus? Ką suėdė?

- O gi nieko nebebus, supranti – NIEKO!

- Kas tas NIEKAS? – susidomėjo moteris, jai viskas pasidarė labai įtartina, prasikrapščiusi akis, Evė priėjo arčiau.

Emilis nutaisęs rimtą veidą ėmė dėstyti:

- NIEKAS, tai toks daiktas, kuris neturi jokių savybių: nei formos, nei spalvos, nei kvapo, neskleidžia jokių garsų – absoliučiai NIEKO. Supranti?

- Kur nesuprasi, kai nėra ką suprasti, - atsakė Evė.

- Matai, kokia tu supratinga, iš pirmo karto viską perpranti.

- Gerai, jau gerai, nereikia čia mane traukti per dantį verčiau pasakyk, kas tas VISKAS?

- VISKAS?

- Taip.

- Na... tai toks daiktas, kuris turi ir formą, ir spalvą, netgi kvapą, žodžiu, tokias savybes, kaip visi kiti. Supratai?

- Ne.

- Tai ko čia nesuprasti, na, tarkime, aš turiu galvą ir tu ją turi, o kas toje galvoje ar žinai?

- Žinau. Smegenys.

- Va, brangioji, ir neatspėjai, TUŠČIA, jų ten nėra, jas suėdė žiurkė! Vadinasi, visų galvose liko TUŠTUMA, kitaip sakant – NIEKAS. Taip yra ne tik pas mane, bet pas VISUS.

- Mhm, visgi, aš manau, kad mano galva ne tuščia, pabandom? – pasiūlė Evė.

- Ką pabandom? – susidomėjo Emilis.

- Padaužyti.

- Gerai, bandom.

Evė pakėlė sugniaužtą kumštį prie savo kaktos ir juo bilstelėjo, pasigirdo duslus: - dun, dun, - tada, atsisukusi į greta sėdintį Emilį, jam padarė tą patį.

Nuaidėjo galingas DUN!

- O, siaube, kas čia dabar? – pastėro moteris.

- Sakiau, kad pas mane TUŠČIA, - didžiuodamasis pasipuikavo vyras.

Moteris dar kelis kartus kaukštelėjo per Emilio galvą, norėjo patikrinti ar pasitvirtins girdėtas garsas. Įsitikinusi, kad VISKAS nesikeičia, pratarusi „Labanaktis“, nuėjo miegoti.

Evė miegojo labai neramiai, jai vis rodėsi, kad už sienos jos vyras nepaliaujamai dunksi ir dunksi. Pasirodo, namuose jo pėdsakai senių seniausiai buvo atvėsę ir net kvapo nelikę. Jis, atsidūręs lauke, žiūrėdamas į dangų, svajingai atsidūsėjęs, kiek atsispyręs nuo žemės, pakilo į orą ir ėmė sklęsti. Apačioje liko stovėti senas namas, su jame miegančiais vaikais ir žmona.

Pro šalį skridęs paukštis, atsitrenkęs į Emilį, garsiai sukarksėjęs, spruko šalin, nes išsigando, išgirdęs į seno varpo dūžius panašų, pratįsą din don, din don.

Neįprastų garsų pažadintos žvaigždės pasimuisčiusios, iš mandagumo nieko nepratarusios, koketiškai mirktelėjusios amžinai jaunam keliauninkui, liko spindėti toliau, o Evė, pasikinkiusi sapnus, už pavadžio, it seniai subrandintą svajonę, tempė paskui save debesį, ant kurio sėdėjo jos, iš karo negrįžęs, pražuvėlis Emilis.

Ona Marija URBŠYTĖ