Mes turime 385 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4797
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20998
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97028
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Gyvenimas po atgimimo

2019 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis, Nr.56 (1876)

Lauke pliaupė smarkus lietus, gatve skubantys žmonės, bijodami permirkti, lindo pro pirmas pasitaikiusias, praviras kavinių, parduotuvių duris, į jų patalpų vidų.

Senamiesčio kavinė, dėl nuo lietaus pasislėpusių žmonių, buvo perpildyta. Salė ūžė. Visus susirinkusius vienijo vienas tikslas: pasimėgavus vyno ar alaus gurkšniu, vėl įsilieti į miesto šurmulį, tęsti savo nebaigtus darbus.

Evei, antro kurso studentei, jos darbo karjeroje, ši diena buvo pirmoji. Prasidėjus vasaros atostogoms, mergina nusprendė šiek tiek užsidirbti pinigų, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę – įsigyti naują motorolerį.

Prie lango, atgręžęs nugarą į salę, sėdėjo jaunas vyras. Šalia jo ant kėdės puikavosi didelis, juodas motociklininko šalmas, kurio blizgančiame paviršiuje, tarsi šėliojantys velniūkščiai, žaidė šviesų atšvaitai. Odine striuke aptraukta vaikino nugara priminė prabangios kontoros direktoriaus krėslo atkaltę.

Jaunoji padavėja, antrą kartą pildydama kliento užsakymą, atnešė jam sklidiną taurę prancūziško konjako. Paprastai panašiais atvejais tokius daug geriančius vienišius kavinės darbuotojai imdavo atidžiai stebėti. Šis įtarimų nekėlė, gal todėl, kad atrodė pasiturintis, šalia gulintis prabangus šalmas liudijo, kad jo savininko piniginė netuščia.

Paūžavę, ant įkaitusių kūnų išdžiovinę lietaus permerktus drabužius, pabėgėliai nuo lietaus po truputį ėmė skirstytis.

Lauke nebelijo, ant šaligatvių telkšojo didelės balos, o odinės striukės savininkas tebesėdėjo savo vietoje, tarytum niekur iš pasirinktos vietos nesiruoštų eiti.

Evei kolegos įsakė paraginti lankytoją, nes kavinės darbo laikas artėjo į pabaigą.

- Sveikas, kaip laikaisi? Nesiruoši namo? – mergina, atsainiai atitraukusi kėdę, prisėdo prie šiek tiek įkaušusio vyro.

- Sveika, man čia patinka, todėl niekur neisiu, – atsisukęs į padavėją pareiškė nepažįstamasis. - Aš ką tik užmušiau žmogų, laukiu, kada ateis ir supakuos.

Tik dabar Evė pastebėjo kruvinai nubalnotus vaikino rankų krumplius, nubrozdintą dešinį skruostikaulį.

- Iš kur žinai, kad užmušei žmogų?

- Žinau, mačiau, gulėjo ir nejudėjo. Išlėkė į gatvę kaip patrakęs, grynai ties posūkiu, nespėjau sustabdyti motociklo, trenkėsi tiesiai į jį, dar pavyko pamatyti plačiai atvertas mėlynas akis. Sako, esant norui, galima atgaminti paskutinius vaizdus, išlikusius akių tinklainėse.

- Kodėl, palikęs nelaimėlį, gulintį ant gatvės, atėjai čia?

- Išsigandau. Išsigandau nereikalingų klausimų, akistatos su jo artimaisiais.

- Manai, slapstydamasis, viso to išvengsi? Abejoju.

- Neabejok, turiu kai ką, kas mane išgelbės, nori, parodysiu?

Emilis, toks buvo odinės striukės savininko vardas, nuo kėdės nukėlęs šalmą, užsidėjo jį ant gražios, it Apolono, galvos ir tą pačią akimirka pranyko, tarytum nė nebūtų buvęs.

- O!!! – iš nuostabos sudejavo Evė, ant grindų, garsiai kaukštelėdama, nuvirto apversta kėdė. Merginą kaži kas nematomas čiupo už riešo ir išsitempė laukan. Už kokių poros metrų nuo kavinės durų, atremtas ant vienos kojos, stovėjo puikus, vandens lašais nusagstytas, it neprajodintas mustangas, juodas motociklas.

- Užsidėk, - ore pakibo su veidrodinių stiklų akiniais, dar viena metalinė kepurė. - Gerai užsisek dirželius ir sėsk. Nepamiršk kuo tvirčiau laikytis manęs, - paragino kavinėje pažinto vyro balsas.

Mergina, įsitaisiusi ant keleivio sėdynės, mėgino pamatyti vairuotoją, bet jo nebuvo, tik juto visai arti savęs šiltą nugarą, aptemptą odine striuke. Ištiesusi rankas, apglėbė nematomą, bet realiai apčiuopiamą vyrišką juosmenį.

Gatve nusirito griausmingas, galingo motoro gausmas. Praeiviai nieko nesuprasdami, stovėjo kelkraštyje ir, kaip maži vaikai, pravėrę burnas, dairėsi į šalis. Jie matė riaumojantį, be žmonių senamiesčio gatvėmis skriejantį motociklą. Garsas vis labiau tolo, kol galop tapo vos girdimas. Iš klausos galima buvo spręsti, kad keista važiuoklė juda kapinių link.

Staiga ant miesto visu sunkumu nusileido naktis. Namų languose įsižiebusios šviesos pro tirštą miglą vargiai skynėsi kelią, viskas grimzdo į klampią tamsą.

Evė vis stipriau glaudėsi prie nematomo, priešais sėdinčio nepažįstamojo kūno, juto kiekvieną jo judesį. Sulipusios į vienį, naktiniu dangumi skriejo dvi nematomos būtybės.

Apačioje, pro debesų tarpus, švystelėdavo švytinčios, vingiuojančių gatvių gyvatės.

Mėnuo įkypai, šaltu žvilgsniu lydėjo skriejantį, mažą, burzgiantį tašką, kuris, perpjaudamas naktinį dangų, paskui save palikęs šiltos šviesos vos matomą rėžį, nesustodamas vis labiau tolo nuo Evės ir Emilio lemtingos susitikimo vietos.

Plokščiaveidis dangaus sargas atsainiai šyptelėjo:

- Du savo kosmosu skriejantys įsimylėjėliai įsivaizduoja, kad niekas jų nemato, nors iš tikro patys yra akli ir nuo audringų širdies dūžių apkurtę. Deja, net aš, visko matęs senis, negaliu tiems vargšams padėti, nebent savo buvimu pakenkti.

Taip pamintijęs, žemės palydovas, atsukęs jai savo nematomą pusę, dingo.

Ona Marija URBŠYTĖ

 
Reklaminis skydelis