Vasarą labai smagu bent truputį pabūti prie jūros. Ir nebūtinai egzotiškuose kraštuose – mūsų Baltija taip pat savita ir žavi visais metų laikais. Lietuvai priklauso vos 90 km Baltijos pajūrio juosta, o kaimyninės Latvija ir Lenkija gali džiaugtis daug didesnėmis pajūrio zonomis: Latvija 494 km, o Lenkija – daugiau nei 500 km. Tad nė kiek nenuostabu, kad kaimynai mėgsta lankytis vieni pas kitus. Esu poilsiavusi pajūryje ir Latvijoje, ir Lietuvoje, o šiemet pasitaikė puiki proga pamatyti Lenkijos krantus skalaujančią Baltiją. Ir ne šiaip kur, o dar ne itin daug kam Lietuvoje žinomame Helio pusiasalyje. Beje, kaip teigia įvairūs kelionių portalai, poilsį Lenkijos pajūryje lietuviai pastaruoju metu ypač mėgsta dėl didžiulės įvairių poilsio formų pasiūlos ir itin gerų kainų.

Lenkijoje – ilgiausias pajūris

Lenkija didžiuojasi vienu ilgiausių Europoje pajūriu – per 500 km, plačiais balto smėlio paplūdimiais, o jos pajūrio kranto linija kur kas įvairesnė nei Lietuvoje: vaizdingus, aukštus, net keliasdešimt metrų siekiančius skardžius keičia plačios ir plokščios balto smėlio kopos. Baltijos pakrantėje tarp Gdansko ir Ščecino miestų išsidėstęs regionas vadinamas Pamariu. Peizažas panašus kaip ir Lietuvos pajūrio: gelsvo smėlio paplūdimiai, pušynai, viksvos. Visame pajūryje gausu visus metus veikiančių gydyklų, mineralinio vandens šaltinių, senovinių pilių ir istorinių paminklų, vandens pramogų parkų ir aktyvaus poilsio zonų.

Aišku, Palanga mums daug arčiau negu Helis, bet norisi pamatyti ir šiek tiek toliau savo kiemo... Automobiliu nuo Švenčionėlių tenka įveikti beveik 800 km, tačiau keliai Lenkijoje dabar gana geri. Matyti, kad pastaraisiais metais daug investuojama į šią sritį, todėl nutiesta nemažai autostradų, tvarkomi vietinės reikšmės keliai, pakeliui galima surasti ir poilsio aikštelių vaizdingose ežerų pakrantėse ar degalinėse. Ir vairavimo kultūra aukšta, vairuotojai laikosi kelių eismo taisyklių, greičio nuorodų ir pan.

Helio pusiasalis

Gdansko įlankoje esantis Helio pusiasalis (Pamario vaivadija, Pucko apskritis)į Baltijos jūrą nutįsęs apie 35 km. Ilgo ir siauro pusiasalio plotis svyruoja nuo vos 100 m iki 3 km. Daug kas šį pusiasalį lygina su Kurčių Nerija, tik pastaroji kone tris kartus ilgesnė ir dalis jos priklauso Kaliningrado sričiai (Rusija). Dar vienas skirtumas – į Helio pusiasalį įvažiavimas nemokamas, galima važiuoti automobiliu, autobusu ar traukiniu. Pajūriu nutiesti dviračių takai. Helio pusiasalyje yra išlikę žvejų gyvenviečių. Pačiame pusiasalio smaigalyje įsikūręs Helio miestelis.

Siaurą neriją iš abiejų pusių skalauja vanduo, todėl čia vyrauja du mikroklimatai: šiaurinėje dalyje nuolat pučia stipresnis vėjas, todėl ten poilsį renkasi banglentininkai, jėgos aitvarų valdytojai (kaituotojai), sakoma, kad jie čia suvažiuoja iš visos Europos. Kai važiavome per pusiasalį, keliose vietose matėme didžiulius būrius kaituotojų, kurie mėgavosi pačios gamtos jiems sukurta oaze. O pietinėje pusiasalio dalyje plytinčioje kopų ir miškų apsuptoje įlankoje gana ramu ir šilta.

Helio pusiasalyje per visą kelią yra miestelių ir kaimelių, kur galima apsistoti kempinguose, svečių namuose, viešbučiuose arba nebrangiai prisiparkavus automobilį tiesiog maloniai leisti laiką pajūryje: Vladyslovovo, Chlapovci, Chalupy, Jastarnia, Jurata, Helis.

Kai kurios Helio nerijos vietos yra tokios siauros, kad važiuodamas keliu (o ypač traukiniu) vienoje pusėje matai įlanką, o kitoje – jūrą.

Helio istorija skaičiuoja šimtmečius

Istoriniai šaltiniai rašo, kad Helio gyvenvietė pirmąkart paminėta 1198 m. kaip prekybos silkėmis centras, Gellen pavadinimu. XIII a. gyvenvietė išaugo į vieną didžiausių regiono prekybos centrų, konkuravo su netoliese įsikūrusiu Gdansku. Tuo metu jai miesto teises suteikė Pomeranijos kunigaikštis Sventopelkas II.

Miestelis buvo įsikūręs maždaug 1,5 km nuo dabartinio centro. XV a. pusiasaliui ėmus trauktis dėl jūros erozijos, miestelis buvo perkeltas į saugesnę vietą. 1466 m. Kazimieras Jogailaitis miestelį paskyrė Gdansko valdytojų feodu, taip užbaigdamas šimtmečius trukusias grumtynes tarp abiejų miestų dėl ekonominio viešpatavimo Gdansko įlankos regione. 1526 m. Žygimantas Senasis panaikino buvusias privilegijas ir pardavė miestelį Gdansko valdžiai, nes miestelis ir taip buvo priklausomas nuo Gdansko.

Dėl XVII–XVIII a. trukusių karų miestelis patyrė didžiulę žalą, o 1872 m. buvo atimtos miesto teisės. 1896 m. miesteliui buvo suteiktas kurorto statutas. 1921 m. ištisai pusiasaliu iki Helio buvo nutiestas geležinkelis. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje miestelio uostas buvo paskelbtas Lenkijos kariuomenės laivyno baze.

1963 m. buvo grąžintos miesto teisės. 1996 m. Lenkijos laivynas perleido likusią pusiasalio dalį miesto valdžiai, bet jam dar priklauso nedidelė bazė. Mieste įrengta jachtų marina.

Teko skaityti, kad sovietiniais metais Helio pusiasalis turistams nebuvo prieinamas dėl sovietų karinių bazių. Dabar kariniams reikalams taip pat yra skirta aptverta teritorija, tačiau to visai nepastebi. Visi paplūdimiai – ir prižiūrimi gelbėtojų, ir laukiniai yra laisvai prieinami, ramūs ir saugūs.

Angliškai kalbantiems Helio pavadinimas sukelia juokingą asociaciją, nes anglų kalboje žodis „hell“ reiškia pragarą. Be to, teko girdėti pasakojimą, kad senovėje čia buvo įsikūrę piratai, kurie net turėjo klaidinantį švyturį, kurio signalai nuviliodavę pirklių laivus ant akmenų ir seklumų. Na, žinoma, nelaimėliams tuoj į „pagalbą“ suskubdavo tie patys piratai, kurie geruoju arba piktuoju pasidalindavo laivais gabenamas prekes. Su piratais susijusios atributikos ir dabar apstu: galima paplaukioti piratų laivu, pasėdėti kapitono Morgano bare, apžiūrėti Helio muziejaus eksponatus, užkopti į švyturį ar įsigyti suvenyrų.

Netaupo nei kokybės, nei porcijų dydžio sąskaita

Pačiame iškyšulio „snape“ įsikūręs Helio miestelis pasitiko mus ramybe ir dailiais vokiško stiliaus namukais, išpuoštais daugybe gėlių. Svyrančios surfinijų kekės, ryškiažiedės pelargojinos, švelniame pajūrio vėjyje siūruojančios įvairiausios smilgos. Beje, prie kiekvieno namo buvo gausu ir žydinčių didžiulių rožių krūmų. Gal švelnus pajūrio klimatas jas taip palankiai veikia?..

Iš anksto užsakyti apartamentai miestelio centre taip pat maloniai nustebino: čia tas keistas variantas, kai tikrovė būna geresnė negu nuotraukos. Tvarkinga, švaru, erdvu, patogu – niekur nepataupyta. Kambariuose televizoriai, svetainėje – dar ir židinys, balkone – staliukas, šezlongai ir kėdės. Virtuvėje ne tik būtiniausia įranga: šaldytuvas, viryklė, indaplovė, indai ir įrankiai, bet ir cukrus, druska, prieskoniai, aliejus, miltai, krakmolas ir pan. Šaldiklyje net ledukų paruošta, juk po kelionės svečiams greičiausiai norėsis atsigaivinti. Prieškambaryje – skėčiai, sienelė nuo vėjo paplūdimiui. O ir kaina labai džiuginanti – vos 90 eurų žmogui už šešias nakvynes. Gyvenk, džiaukis ir mėgaukis kurorto teikiamais malonumais.

Po miestelį galima pasivažinėti nedideliais autobusiukai, ekskursija kuriais ir gido paslaugos žmogui kainuoja apie pusantro euro (7 zlotai). Teko skaityti, kad Vilniaus „Panoramos“ prekybos centre kursuojantis vaikiškas traukinukas kainuoja 2 eurus.

Pradžiugino ir apsilankymas vienoje iš miestelio užeigų: dviem žmonėms skirta milžiniška lėkštė įvairių rūšių keptos mėsos su daržovėmis, orkaitėje iškeptomis bulvėmis – apie 18 eurų. Nors suvalgyti tokį patiekalą sunkiai įveikiama užduotis ir keturiems... Prie visų staliukų sėdintys žmonės mėgavosi įvairiu maistu, tačiau visų porcijos stebino dydžiu – valgyti siūloma gausiai ir gausiai visa tai užsigerti alumi, kuris taip pat bene perpus pigesnis negu Lietuvoje. nei vynų, nei kitokių gėrimų pasirinkimo beveik nėra, kai kur nebent siūlo paragauti krupniko ar kokios lenkiškos trauktinės.

Irena POŽĖLIENĖ