Mes turime 185 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1978
mod_vvisit_counterŠią savaitę:6322
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:48089

PASAKA APIE BEŠIRDĘ DYKĄ

2019 m. rugsėjo 7 d., šeštadienis, Nr.65 (1885)

Linksmoji beždžionėlė Mikė gyveno Džiunglių kaime, kurio gyventojai save vadino džiunglininkais. Jų tikslas buvo vienas kitą džiuginti, todėl dykaduoniaujančių niekur nesimatė. Džiugintojai tik tą tedarė, kad sėdėdami namuose, įtemptai mąstė, kaip galima šalia gyvenantį kaimyną dar daugiau nudžiuginti.

Netoli minėto kaimo augo didelis miškas, kuris vadinosi Džiunglėmis, jame gyveno savo drabužiuose neturinti kišenių beždžionėlė Mikė. Vieną gražią dieną nutiko labai keistas dalykas. Nenuorama, besiūbuodama ant palmės šakos, ant žemės pastebėjo gulintį baltą, plokščią akmenėlį. Vikriai nusliuogusi į apačią, Mikė mirksniu paslėpė radinį savo saujoje, nes kišenės, kaip žinia, nebuvo. Kiek atsitraukusi nuo radinio vietos, beždžionėlė daiktą atidžiai apžiūrėjo. Patiko. Lygus paviršius priminė kažką švelnaus, ko negalima buvo taip paprastai apibūdinti. Mikė nustebo, kad šiam, kietam, bejausmiam akmeniui pajuto didelę simpatiją, kuri, laikui bėgant, peraugo į neišmatuojamą prieraišumą. Radinys, kietai suspaustas, visą laiką gulėjo savininkės delne. Ilgai besitrindamas į rankos pirštus, plokščiasis talismanas ėmė po truputį dilti, tiksliau, ėmė į vieną šoną smailėti, darėsi panašus į širdelę, primenančią kaimo močiučių kepamus sausainius.

Džiunglių kaimą pietinėje jo pusėje supo didelis kukurūzų laukas. Kai augalų burbuolės sunokdavo, jų skanauti sugužėdavo Džiunglių miško gyventojos, Mikės gentainės beždžionės. Gyvūnai akimirksniu nusiaubdavo visą derlių, likdavo tik ilgi, nuvalgyti kotai. Vietiniai gyventojai, norėdami apsaugoti derlių, tarp želmenų, ėmė ir prismaigstė didelį pulką kaliausių. Šios, papūtus vėjui, imdavo maskatuoti savo ilgais skudurais, taip sudarydamos gyvų figūrų įspūdį. Kartą Mikė netikėtai susidraugavo su viena jų – plevėsuojančia baidykle. Beždžionėlė, prisiraškiusi gardžių burbuolių, atskubėdavo pas savo vienišą draugę, o ta, kol padauža godžiai grauždavo nugvelbtus gardėsius, iš lėto pasilinguodama į šalis, pasakodavo liūdnas istorijas, ir sykį daržo sargė ėmė ir pasiguodė, kad jai iki pilnos laimės trūksta nedidelio mažmožio – širdies. Mikė tai išgirdusi vos neužspringo. Užvertusi galvą aukštyn, atidžiai pažiūrėjo į šiaudais prikimštą pašnekovę.

- Kokia aš kvaila, niekada nesusimąsčiau apie tokį, berods, paprastą dalyką - širdį. Ji juk visą laiką dunksi mano krūtinės viduje, o aš to nė nepastebiu, - labai susirūpinusi beždžionėlė, vilkdama pažeme nukarusią uodegą, žemai nulenkusi galvą, nukiūtino namų link. Tą vakarą vargšiukė ilgai neužmigo, vis galvojo apie draugę kaliausę ir apie tai, kad ji yra beširdė. Pabudusi saulė, prikėlusi paukščius, nepamiršo grybštelėti ir beždžionėlės užmerktų vokų, pro kurių blakstienų tarpus, lyg pro žaliuzių plyšius, pamatė lauke stypsančios draugės aukštai iškeltos raudonos kepurės galą. Mikės delne jaukiai įsitaisęs gulėjo jos Širdukas. Jis buvo maloniai šiltas, tarytum gyvas. Beždžionėlė, prisiminusi Dykos, toks buvo draugės baidyklės vardas, bėdas, norėdama jai pagelbėti, nuskubėjo pas ją.

- Labas, baidykle Dyka, turiu nedidelę dovanėlę, žinoma, jei ji tau patiks, bus labai faina. Mikė, ištiesusi ranką ir atvertusi delną į viršų, atkišo ji kaliausei į veidą. Baidyklė, pamačiusi ten gulintį Širduką, iš nuostabos ir netikėtumo net linktelėjo į priekį. Ne už ilgo, ištikimos draugės beždžionėlės padedamas, akmeninis talismanas atsidūrė kaliausės viduje, tarp ten kietai sugrūstų šiaudų. Naujoje vietoje ateiviui patiko. Čia buvo erdvu, minkšta, saugu. Kiek pasimuistęs, naujakurys, atradęs patogią vietelę, nurimo. Dyka netvėrė džiaugsmu, pasijuto tokia laiminga, kad net pamiršo savo pagrindinę pareigą – būti baidykle. Kaliausė staiga ėmė ir praregėjo, nes pamatė, koks gražus virš jos kabo dangus, kokie pūkuoti debesys juo plaukia. Baidyklė, pagauta patirto impulso, pasišokinėdama, nulėkė per lauką link melsvo horizonto. Plevėsuodama skarmalais ir garsiai šaukdama savo paliktai beždžionėlei - Ačiū, - atsispyrusi nuo žemės, pakilo ir, pačiupusį pro šalį slenkančiam debesiui už kupros, akimirksniu įsitaisiusi jo puriuose pataluose, nuplaukė kažkur toli toli, paskui laisvamanį vėją. Mikė dar ilgai ir ilgesingai žiūrėjo įkandin iškeliavusios draugės, kol galop ši, drauge su jos viduje esančiu Širduku, dingo iš akių. Beždžionėlė pajuto nenusakomą liūdesį, ji išgirdo, kaip jos pačios širdutė ėmė smarkiai plakti, o iš akių ėmė riedėti žirnio didumo ašaros. Deja, Džiunglių kaime niekas nė nepastebėjo, kad kukurūzų lauke dingo viena kaliausė. Visi buvo užsiėmę savo širdžių reikalais, o Mikė dar ilgai ilgai liūdėjo, netekusi draugės Dykos ir su ja iškeliavusio savo mylimo Širduko.

Ona Marija Urbšytė