Mes turime 162 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2649
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8718
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:32038

Bitės rudens žieduos

2019 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis, Nr.67 (1887)

Neseniai mintyse išlydėjom vasarą, tačiau gamta pratęsė jos nuotaikas dviem savaitėmis ir leido ja džiaugtis visiems. Vasara ir žiema yra tikrieji metų laikai, kurie turi teisę „atimti“ šiek tiek laiko iš pavasario ir rudens. Taigi gerokai ilgesne vasara ar bent jau vasariškais orais ir reiškiniais labai nesistebime.

Dabar jau galime atsigręžti atgal ir svarstyti: kokia buvo nuskriejusi vasara? Žinoma, ji buvo sudėtinga, kai kur – gerokai per sausa. Dėl tokių jos savybių nesulaukta tikėto derliaus, nors – gal mes visada tikimės per daug, žodžiu – visada tik šimtaprocentinės sėkmės, derliaus ir pelno. Toks matymas kažkuo primena ir ilgos vasaros laiką, kurio neužteko visiems planams, visoms svajonėms įgyvendinti. Tačiau vasara paliko pačius puikiausius prisiminimus.

Vasaros gale išlydėjom gandrus – ar matėt juos, susirinkusius ražienoje, o po to – sukančius padangėje? Paskui gandrus išskrido ir kiti vasaros paukščiai. Dabar, kai dienos būna dar šiltos, o medžiai renka tik pirmus geltonus rudens lapelius, jie nuskridę jau toli. Tiesa, rudenį paukščiai paprastai neskuba, o radę maisto ir ramių priebėgų apsistoja ilgesniam laikui. Kodėl jie išskrido – juk galėjo visa tai rasti ir čia, mūsų krašte? Deja, paukščiai ne patys renkasi, kada jiems skristi ir kada sugrįžti: tą jiems „pasako“ dienos trukmė, šviesusis jos laikas. Kai paukščių laikino apsistojimo vietose diena ima trumpėti, jie turi skristi vėl.

Dar ne rudeniškai atrodo visa gamta. Dar lengvi ryto rūkai. Tik rasos – sunkios ir gailios. Kai kada rugsėjis moka žemę pabalinti pirmomis šalnomis. Tačiau dažniausiai atrodo, kad ir jam pačiam dar norėtųsi būti panašiam į vasarą. Tik žiūrėkit, kiek aplinkui žiedų – ir ne vienišų, o vis lankomų bičių, kamanių, drugių. Rugsėjo vidury bitės dar dirba – jau ne visą dieną, nes rytai vėsūs, o vakarai žvarbūs. Per vasarą pavargusios bitutės neišgyveno, gi užaugusios dabar gyvens ilgai ir žiemos. Drugių sparnai jau suplyšo ir nudilo, bet jie su tokiu džiaugsmu skraido nuo žiedo prie žiedo, o praleidę vėsią naktį ir atšilę ryto saulėje, plazda vėl. Ryte, kol dar nenubiro rasa, jurginų žieduose tyliai glūdi kamanės. Nežinia, kaip ten nutiko, gal vakaras jas užklupo čia, o gal joms jėgų pritrūko. Tačiau ir kamanėms artėja dienos, kai iš viso jų pulko liks tik viena vienintelė, kuriai bus lemta peržiemoti ir kitą pavasarį tęsti kamanių giminės istoriją.

Rugsėjį, kaip sako, ne tik viščiukus skaičiuojam. Galim įsitikinti, ką gamta mums atseikėjo, ką sugebėjome užauginti patys. Jau dabar galime prisirinkti maišus žolių sėklų, gilių, riešutų, pridžiovinti šermukšnių, kurių žiemą labai reikės paukščiams lesinti. Dabar galime sodinti medelius ar pasiruošti vietas, kur juos sodinsime. Beje, pats laikas sodinti ir laukų apsaugines juostas, kurios vis labiau reikalingos mūsų nuplikintame kraštovaizdyje. Tai jose susikaups žiemos drėgmė ir pavasarį laikysis ilgai, iki pat laukų sužaliavimo. Dirvoms, želmenims tokios drėgmę saugančios juostos – lyg neįkainojama pagalba. Ar mes turime teisę to atsisakyti, o pavasarį stebėtis, kad dirvos išdžiūvo per keletą dienų, kad vėjas ėmė pustyti derlingąjį paviršiaus dirvožemį?

Mūsų laukia pati didžioji rudens paukščių migracija, geltonų, raudonų ir margų lapų metas. Regėsime labai švelnų rugsėjį ir ne mažiau malonų spalį.

Laikas skrieja be galo greitai – nepajusime, kaip ruduo nutols nuo vasaros ir priartės prie žiemos. Tačiau taip dar tik bus – dabar džiaukimės gražia rudens pradžia ir būtinai sustokime prie kiekvieno rudeniško žiedo, kuriame vis darbuojasi bitės.

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

 
Reklaminis skydelis