Mes turime 134 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2461
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8530
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:31850

Kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo laikmetį

2019 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis, Nr.67 (1887)

Antrą straipsnį iš pokalbio su akademiku, profesoriumi Algirdu Gaižučiu norėčiau pradėti nuo trumpos informacijos, kurią teko surasti. Beveik visur prie gerbiamo Algirdo Gaižučio pavardės rašoma: Lietuvos estetikas, menotyrininkas, kultūrologas, o ir jo bibliografijoje randame labai daug informacijos, apie parašytas knygas ir straipsnius apie kultūrą, meną, švietimą. Tad ir kalbėjomės su gerb. akademiku Algirdu Gaižučiu apie kultūrą ir švietimą nūdienos Lietuvoje.

 

- Gerbiamasis Algirdai, visas Jūsų gyvenimas, darbinė, kūrybinė bei visuomeninė veikla neatsiejamai susijusi su kultūra, švietimu. Kokia šių svarbių sričių padėtis nūdienos Lietuvoje?

- Manyčiau, kad kultūrai Lietuvoje skiriama nepakankamai dėmesio. Visgi manau, reikėtų visuomet remtis ir praeitim, ir tam tikrom pamokom. Svarbiausias dalykas šiuo metu yra švietimo sistemos sutvarkymas, ir tas sutvarkymas turėtų būti galutinis. Turi būti sutvarkyta, kas buvo pradėta, kas nepadaryta, bet tam reikalinga visuminio požiūrio sistema. Švietimo sistemos nesutvarkysi lopydamas atskirus jos segmentus, nes visa yra labai rišlu. Švietimo sistema – tai ikimokyklinės, bendrojo lavinimo institucijos, po to profesinės mokyklos, kolegijos, universitetų sistema. Kaip begalvosi, tarp jų tarsi kapiliarais cirkuliuoja tie patys dalykai. Jei tik labiau rūpiniesi kažkuria viena iš jų, žiūrėk, kitur atsiranda spragos. Taip atsitiko su universitetų skaičiumi. Atsirado daug laisvės, pradėjo steigtis kolegijos. Kolegijų labai daug, bet jos nepakankamai surištos su universitetais. Užsienyje tas jau sutvarkyta, kolegijos – tarsi žemesnis universiteto laiptas, kartais net bendras programas turi. Viskas gerai sustyguota, o pas mus pirmiausia – kolegijų perteklius, žemesnio lygio profesinės mokymo įstaigos nepakankamai gerai aprūpintos, bet ir kadrų trūkumas. Senbuvėse Europos šalyse švietimo procesas vyksta sklandžiau, nes ten baigęs vidurinę mokyklą ne kiekvienas net pretenduoja eiti į universitetą. Kitam žmogui gali gyvenime pakakti ir profesinio išsilavinimo tam, kad tvertų sau ir šeimai laimingą gyvenimą, bet jam neturi būti uždarytas kelias tęsti mokslus. Viskas turi būti gerai sustyguota. Aš manau, kad dabartiniu metu siekiant sustyguoti švietimo sistemą, nes man tai rūpi, turi būti susitarimai dėl švietimo sistemos kaip prioritetinės. Dabar apie tai jau pradedama kalbėti, bet šis dalykas yra neišvengiamas ir būtinybė. Šiuo metu mes švietimo sistemai skiriame apie 4 proc. BVP, Estai – 7. Taip, mums dar reikia sutvarkyti tuos 2 procentus gynybai. Kur imti pinigų? Nacionalinis susitarimas be finansų, o tik raštiškai yra mažai ko vertas. Čia turi būti nuo pat pradžių rimtai apmąstyta finansinė padėtis, kad finansai ateitų ir į mokytojų rengimą ir atlyginimus, aukštojo mokslo pertvarka turi būti baigtinė, o ne taip, kaip dabar daroma. Turi būti ir mokslininkai nepamiršti. Viskas labai tampriai susiję švietimo ir kultūros sistemoje. Kyla klausimas, o iš kur paimti finansus? Manau, kad tokiu atveju galima ir rizikuoti – paimti paskolą iš Pasaulio banko. Ko gero, kitos išeities nėra. Investicija būtina. Be jos neįmanoma pasiekti gerų rezultatų. Tarkim, mokytojų atlyginimai maži, tai ir stojančiųjų kontingentas menkas, ir ateina ne tie. Viskas labai susiję. Tai tarsi vienos upės vandenys. Mūsų žmonės jau dabar puikiai žino, kas vyksta pasaulyje, turi patys iniciatyvų. Reikia išlaikyti kai kurių pasiektą lygį, kad ir lazerių ar informatikos srityse. Yra nemažai sferų, kur ir mūsų pasiekimai puikūs. Šis laikotarpis, kurį mes gyvenam, įdomus tuo, kad patyrimas daugelyje sferų sukauptas labai neblogas. Periodas, kurį aš su ironija vadindavau „varlių keliauninkių“, jau baigėsi. Ką aš turėjau omenyje? Tai, kad pirmaisiais metais mes mažai žinojome, kas dedasi Europoje, pasaulyje, tai vienas nuvykęs, tarkim, į Švediją, susipažinęs su jų švietimo sistema, kitas sugrįžta iš Zelandijos sako va taip, Amerikoje dar kitaip. Pasaulis aplakstytas, ir yra laikas viską griežtai analitiškai pasvert, nesiblaškyt. Mes žinom silpnąsias grandis, kurias reikia keisti. Tai įmanomi dalykai, o dėl finansų, manyčiau, kad prioritetai turi būti švietimas, jei šios sistemos nepadarysim gyvybingos, turiningos, gerovės Lietuvos tikėtis yra labai sunku, nes viskas prasideda nuo švietimo. Švietimas svarbus ir kalbant apie nelygybę. Švietimas vos ne iš Dievo gautas nerašytas įstatymas, ir valstybė turi remti švietimą, nesvarbu, tai valstybinės ar privačios mokymo įstaigos.

- Jau daug amžių literatūra vaidino svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime. Dabar knygą išstumia internetas...

- Taip, literatūra vaidino labai svarbų vaidmenį visuomenės brandoje, ji ypač labai svarbi žmogaus brendimo laikotarpyje. Dabar stebėdamas procesus, vykstančius pedagogikoje, skausmingai žiūriu į nutolimą nuo literatūros. Tiesa, kai kurie momentai, tokie kaip knygų mugės, kurios yra labai gausiai lankomos, rodo, kad žmonėse dar yra iškilęs poreikis skaityti knygas, bet jis tirpsta todėl, kad masinės komunikacijos priemonės, kurias taip greitai gliaudo vaikai, patraukia juos labai stipriai, o knyga jiems dar nėra atsivėrusi. Ir pedagogikos laukia nelengvas uždavinys – suderinti ir knygą, ir modernias technologijas. Jei šeimoj ir mokykloj tie dalykai nesujungiami, gero nesitikėk. Juk niekada negali pasakyti, kad iš vieno ar kito žmogaus neišaugs talentas. Aš nesu toks kategoriškas, o prisimindamas tą laikotarpį, kai nebuvo tiek modernių technologijų, galiu pasakyti, kad buvome logoso (žodžio – rašytinio arba skaitomo) įtakoje, ir tai mus darė žmonėmis pakankamai sutelktais ir brandžiais bei atsakingais.

- Ar prie įtemptos situacijos švietimo sistemoje neprisideda ir nesibaigiančios reformos?

- Kadangi aš tose pertvarkose ir reformose buvau ne stebėtojas, o dalyvis, galiu pasakyti, kad kai kurie dalykai padaryti visai geri. Po sovietinio laikotarpio iš tiesų reikėjo keisti ne tik dėstymo metodiką, bet aprūpinti kiekvieną klasę naujais vadovėliais, mokymo priemonėmis ir pan. Čia greitai nieko nepadarysi, bet postūmiai yra labai dideli. Jau vien vadovėlių turinys kitoks. Tai kitaip mąstančių ir gerai pasaulį pažįstančių žmonių darbai. Aš negalėčiau sakyti, kad nieko nėra padaryta, yra padaryta, bet mokytojai turėtų būti labiau kūrybiški, nes turi labai įvairios parankinės medžiagos. Vienas didžiausių mūsų laimėjimų ir praradimų – Meilės Lukšienės atvejis. Jei būtų labiau atsižvelgta į jos koncepciją dėl tautinės mokyklos, gal tik pavadinimas galėjo būti kitoks. Bet jos koncepcija buvo gerai apmąstyta.

- Bet kodėl ta koncepcija nebuvo įgyvendinta?

- Mes labai ją palaikėme. Pedagoginiame institute padarėme viską, kas privalu. Gaila, kad gerb. Lukšienės koncepcija nesuveikė ir nedavė reikiamų rezultatų vien dėl administratorių neatidos, nemokėjimo įsigilinti į tekstus. Svarbiausi akcentai buvo. Savo istorijos pažinimas, kalbos, mąstymo procedūrų ir humanitarinės kultūros visumos, bet atsirado priekaištų, kad per daug humanitarizuojama mokykla, bei kitų priekaištų. O juk negali padaryti auklėjimo tik humanitarizuoto, reikia atidos ir kitur, bet jokiu būdu negali būti auklėjimo struktūra daroma taip, kad svarbesnės tik praktiškesnės disciplinos, kurios žmogų daro daugiau praktišką. Tai ne tas kelias. Juolab, kad mokykloje vaikas ne tik mokosi, bet ir bręsta. Svarbu apsaugoti nuo perdėto žinių bagažo. Vis dėlto žinios (pažinojimas, pažinimas) turi tarnauti žmogaus mąstymo procedūroms ir kartu turi būti žinių ir normų samplaika: žinios, normos, vertybės. Mano supratimu gerb. Lukšienės koncepcijoje viskas gerai sudėta. Gerai pažinodamas kitų šalių patirtį, galiu pasakyti, kad gaila, jog ta koncepcija nebuvo įgyvendinta. Kalbant apie šių dienų uždavinius švietimo srityje, svarbu Lietuvoje formuoti ir ugdyti elitą, nes be elito neegzistavo jokia visuomenė. Ugdant žmogų svarbu, kad būtų dviejų tipų mokyklos – katalikiškos ir valstybinės. Gaila, kad to dar neįsisąmonino administratoriai.

- Kodėl turėtų būti dviejų tipų mokyklos?

- Todėl, kad atsirastų didesnė įvairovė, pateikti žmogui auklėti skirtingesnes pasiūlas. Jei yra pagarbus požiūris į abiejų tipų mokyklas, tai jos viena kitą papildo. Katalikinėse humanitariška pakraipa išeina į pirmą planą. Negalima sakyti, kad vaikai prasčiau studijuoja kitus dalykus, bet tie dalykai sušvinta kitoj šviesoj. Katalikiškoj mokykloj ugdomas žmogus bus labiau niuansuotas, labiau atjautos žmogus. Kiek kitaip ugdomas žmogus valstybinėse mokyklose, be to, dar yra privačios mokyklos. Ir visa visuma yra mūsų šalies kelias į modernią švietimo sistemą, kuri prisidės ir prie kitokio požiūrio į kultūrą, į gyvenimą. Žmogus turi tverti gerą gyvenimą sau pačiam. Jei visų savo resursų nesudėsi į dabartį, jokios ateities nebus, bet jei dabartį padarysi vertą žmogaus vardo, tai ir nepažeisi jo orumo. Kiekvienas turim būti atsakingas už savo laikmetį, už praeitį tu negali būti atsakingas. Kai būdamas atsakingas ir aktyviai veikiantis tu kažką padarai, tai sustiprina ateitį, o viso to nepadarysi be puikiai sutvarkytos švietimo sistemos, - baigdamas mūsų pokalbį sako gerb. Algirdas Gaižutis.

O aš baigdamas šį straipsnį, norėčiau ištaisyti vieną netikslumą. Gerb. Algirdo Gaižučio dėdė, Lokio partizanų rinktinės vadas Steponas Grumbinas išvengė mirties nuosprendžio, nes suėmimo metu jis buvo beginklis. Nors buvo žiauriai kankinamas, bet tardytojams nepavyko jo palaužti, ir Steponas Grumbinas buvo nuteistas 10 metų. Kalėjo Norilske. Kai ten buvo nuvežtas, jo būklė buvo tragiška, bet šiaip taip buvo suremontuotas ir liko gyvas. Kurį laiką žydo gydytojo dėka dirbo sanitaru, o po to – rūdos kasyklose. Atlikęs bausmę, sugrįžo į Lietuvą ir čia sėkmingai sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Stepono Grumbino atminimui Gineitiškyje pasodintas ąžuolas.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis