Jie taip gražiai žaliavo...

Būdavo: sėdi prie lango, žiūri ir matai tvirtą medžių sieną, be plyšelio šviesai. „Kaip mūras...“ – sakėm tada ir tikėjom, kad taip bus visada.

Tačiau nuskriejo vasara, įpusėjo ruduo. Tvirtoji medžių siena prakiuro. Tai kas, kad ji spalvota, kad spalvos keičiasi kasdien, vis labiau geltonuoja bei rausta. Vėjas nuplėšė lapus vienoje vietoje, kitur, pro atsivėrusias ertmes prašvito iš toli plūstanti šviesa. Kasdien jos vis daugiau.

Prakiuro medžių drabužis, - sakome mes. Sakome ir žinome, kad toks jis dar gražus. Gražus liks ir būdamas dar labiau skylėtas.

O kas bus, kai medžiai jo visai neteks?

Selemonas PALTANAVIČIUS