Mes turime 279 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2840
mod_vvisit_counterŠią savaitę:2840
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19105
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Lemtingas kavos puodelis pas kaimynę

2019 m. spalio 23 d., trečiadienis, Nr.78 (1898)

„Namai, kur širdis“, - pasitinka užrašas ant sienos, peržengus Joanos ir Rolando Skuolių namų Švenčionėliuose slenkstį. Smalsiai nužvelgęs ir greitai įvertinęs trimetis jųdviejų sūnelis Žygimantas tuoj siūlo pavaišinti kava, saldainiais, pasirodo, kokį puikų stalą už jo paties sutaupytus pinigus nupirkęs į svetainę, dar žaislinę virtuvėlę ir dar kitokių dalykų, kad net suabejoju, ar tikrai tam guviam ir šnekiam berniukui tik treji...

Taigi nuoširdumo šiuose namuose labai daug. Ir rankų darbo bei šilumos. Kiekviena detalė, kiekvienas kampelis pačių pačiupinėtas, kiekviena spalva parinkta su meile ir įvertinant kambario paskirtį, pro langus patenkantį šviesos srautą ir kitus aspektus.

Spalvos – Joanos karalystė. Ir ne tik interjere, ypač paveiksluose. Štai valgomajame nuo sienos iš paveikslo žvelgia mielas, linksmas ir kiek valiūkiškai besišypsantis angelas tarsi žaidžiantis su raudonais obuoliukais, svetainėje – gėlės, ryškiaspalvės rudens uogos, kalnų peizažai, miegamojo ramybę saugo švelnių alyvų puokštė... Tai vis Joanos tapyti paveikslai. Šį hobį, dabar užpildantį bene kiekvieną laisvą valandėlę, jauna moteris atrado visai neseniai, panašiai prieš pusantrų metų, nors polinkis į kūrybą jai niekada nebuvo svetimas...

Nerūpestinga Joanos vaikystės prabėgo Trūdų kaime. Čia jai patiko žaisti didžiuliame sode, bėgioti lauke, rūpintis naminiais gyvūnėliais. Pasak Joanos, laimės pojūtį sustiprino ir tai, kad kaimynystėje turėjo ir nuostabią draugę Dovilę, su kuria ypatingi santykiai išliko ir iki šiol. Smagu buvo, kad nereikėjo lankyti darželio, nesprausti savęs į rėmus. Kiek save pamena, Joana sako turbūt nėra praleidusi nė dienos, kad nebūtų piešusi ar bent spalvinusi. Šie užsiėmimai jai itin patiko. Tačiau nepaisant to, pradėjusi lankyti bendrojo lavinimo mokyklą mergaitė pasirinko choreografijos specialybę Švenčionėlių meno mokykloje. Tiesa, buvo vienerių metų „pabėgimas“ į dailės būrelį, bet Joanai čia visiškai nepatiko jos kūrybinės laisvės varžymas. Tad pasikankinusi metus, džiaugiasi vėl gavusi galimybę sugrįžti į choreografiją, į savo klasę ir baigti kursą kartu su tuo kolektyvu, su kuriuo ir pradėjo.

Besimokydama gimnazijoje, mergina šiek tiek piešė portretus pieštuku (neseniai viena draugė parodė išsaugotą tų metų darbą), bet apie dailę didesnių minčių nekilo. Joana įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą ir čia sėkmingai baigė lituanistikos bakalaurą. Pasak jos, studijos buvo gana sunkios, tad apie jokius ryškesnius hobius nebuvo nei laiko, nei noro galvoti. Po to mergina dar baigė ir politikos magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Vėliau Švenčionėliuose buvo atsidariusi drabužių parduotuvėlę. Per tą laiką gal nė karto nebuvo į rankas nei teptuko, nei pieštuko paėmusi...

Viskas pasikeitė 2015-aisiais. Tais metais ji ištekėjo už ilgamečio savo draugo Rolando, nuėjo savanoriauti į Švenčionėlių Carito vaikų dienos centrą „Šypsenėlė“, o po kelių mėnesių buvo priimta ir į darbą. „Štai tada ir atgijo kūrybinės galios, - juokiasi Joana. – Ėmė lįsti iš visų stalčiukų“. Ji stengėsi padėti dienos centrą lankantiems vaikams atrasti kūrybos džiaugsmą, tobulinti savo gebėjimus, jeigu reikia – paguosti, jeigu reikia – pamokyti tvarkos ar higienos įgūdžių arba patarti visais rūpimais klausimais. Be to, dirbdama Carite, moteris sako labai sustiprėjusi dvasiškai ir nuolat jaučianti Dievo vedimą ir palaiminimą.

Tačiau galutinis taškas, atvedęs Joaną prie tapybos, buvo kavos puodelis svečiuose pas mielą kaimynę Laimą. „Mano akis patraukė jos namuose kabėjęs paveikslas. Kol ji ruošė kavą, aš žiūrėjau į jį ir tarsi gėriau viską, kas sklinda iš jo, - prisimena Joana. – Nežinau kodėl, bet aš mintimis tarsi pati jį piešiau, nežinau, iš kur žinojau, kaip sumaišyti spalvas, padaryti tuos potėpius, šešėlius ir vaizdus“.

Sugrįžusi namo, Joana sėdo prie kompiuterio ir internetu užsisakė drobę, dažų, teptukų ir gana griežtai sau įsipareigojo: „Jeigu nesigaus taip, kad būtų ir pačiai gražu, ir kitiems galima būtų parodyti, - nepieš“. Laimė, paveikslas pavyko, palaikė ir šeima, draugai bei artimieji, net ir „Facebook‘e“ pasipylė teigiamų atsiliepimų srautas. Tad Joana kaskart, kai sūnus Žygimantas užmigdavo pietų miegelio, stodavo prie molberto ir liedavo vaizdus, kurie prašyte prašėsi atsidurti drobėje. Ir dabar, kol sūnus miega – jos šventas laikas. Tapydama ji atsiduria tarsi kitame pasaulyje, praranda net laiko pojūtį, dingsta ir fiziologiniai poreikiai... Tiesa, jauna moteris prisipažįsta, kad nemažai reikėjo nutapyti paveikslų, kol dingo baimė sugadinti.

Žinoma, trūko žinių, kurių ieškojo internete, įvairiose vaizdo pamokėlėse, dailininkų patarimuose. Daug kas sužinota bei išmokta ir per pačios praktiką. Pradėjusi tapyti 2018-ųjų gegužę, šiuo metu Joana skaičiuoja jau bene penkias dešimtis paveikslų, kurių daug yra padovanotų, iškeliavusių pas draugus, gimines ir pažįstamus. Per tą laiką Joanos darbais parodėlių metu gėrėjosi Labanoro, Švenčionėlių, Pašaminės, Sarių ir Trūdų gyventojai.

Joana, atradusi šį nuostabų užsiėmimą, mėgsta išbandyti įvairias technikas. Ji tapo teptuku, kempinėle, mentele, pirštais, medžiagos skiautėmis ir t. t. Renkasi aliejinius arba akrilinius dažus. Idėjos kartais gimsta galvoje, kartais įkvepia matyti vaizdai, kartais kas nors paprašo nupiešti pagal fotografiją ar atviruką. Tačiau nesikeičia tik viena – prieš stodama prie molberto, ji visada pasimeldžia: padėkoja Dievui už viską ir paprašo palaiminimo. Ji sako jaučianti, kad tai – jai Dievo skirtas kelias, o žmonės, žiūrintys į jos paveikslus, sako, kad iš jų sklinda labai gera energija.

Joana sakė, kad už visa tai ji be galo dėkinga savo šeimai, artimiesiems, draugams ir visiems, kas palaiko jos kūrybą, nes jie – stimulas stengtis, tobulėti ir nesustoti. „Aš jus visus labai myliu!“ – emocingai tvirtina Joana.

Moteris sako, kad ji labai norėtų daugiau padirbėti ties portretais, pabandyti tapyti moters kūną... O didžiausia jos svajonė, kad tapyba būtų ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Žiūrėdama į jos švytinčias akis, net neabejoju, kad tai pavyks.

Irena POŽĖLIENĖ

 
 
Reklaminis skydelis