„Tik laikas nepraranda laiko“, - rašė 19-ojo amžiaus antroje pusėje ir 20-ojo amžiaus pradžioje gyvenęs prancūzų rašytojas Žiulis Renaras. Taip, laikui paklūsta ir žmonių gyvenimai, ir planetos bei visa visata. Ir nors vis labiau tolsta 20-ojo amžiaus viduryje vykę karai, tremtys, pokaris, bet mes neturime teisės pamiršti to, kas buvo, nes jei pamiršime ir gyvensime tik dabartimi, Lietuvos lauks liūdnas likimas. Nežinant savo praeities, nesidomint tuo, kiek aukų pareikalavo tas tamsus laikotarpis, lengvai galima ištirpti pasaulio tautų maišalynėje, prarandant savo identitetą, paprasčiau tariant – savitumą. Šį kartą ir norėčiau papasakoti apie tremties laikotarpį, palietusį labai daug šeimų Lietuvoje.

Tik iš šalies atrodo, kad lengva rašyti apie žmogaus, kurį visai neblogai pažįsti, gyvenimą, nes kartais to žmogaus gyvenime yra paslapčių, apie kurias anksčiau buvo vengiama kalbėti, ir viena tokių temų buvo tremtis. Su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininku Pranu Ulozu ne vienerius metus mokėmės Mielagėnų vidurinėje, toje pačioje klasėje, bet net nenutuokėme, kad Pranas – gimęs Sibire, kur tremtyje susituokė jo tėvai. Įdomiausia, kad ir Prano žmona Onutė – taip pat gimusi tremtyje. Keistą dėlionę kartais sudėlioja likimas, suvesdamas du panašaus likimo žmones.

Tokia būtų įžanga, o susitikome su Pranu Švenčionyse ir, gurkšnodami arbatą, šnekėjomės „Beržuvio“ restorane geras porą valandų.

- Pranai, prisipažinsiu, kad gerokai nustebau, kai sužinojau, kad tapai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininku. Kas paskatino imtis šių nelengvų visuomeninių pareigų?

- Nelabai norėjau aš į tas pareigas eiti, bet buvo gana sudėtinga situacija ir kažkam teko imtis vadovauti Politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, nes su bendrijos veikla jau seniai esu susijęs ir aš, ir žmona. Mes abu su žmona esame gimę tremtyje. Laikas daro savo. Anapilin iškeliauja vis daugiau tikrųjų tremtinių ir politinių kalinių, bet istorija turi tęstis, nes tai buvo labai sunkus mūsų tautos laikotarpis, nekaltų žmonių pažeminimas, ir nevalia užmiršti to laikotarpio. Imdamasis vadovauti Politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, aš tą darau vardan savo senelių, tėvų, taip pat ir žmonos artimųjų atminimui. Kad ne tik neleisčiau užmiršti to laikotarpio, bet ir būtų perduoti prisiminimai jaunajai kartai. Bandome į bendrijos veiklą įtraukti jaunimą, be to, yra nemažai tremtinių, kurie būdami vaikais buvo išvežti ir gali papasakoti patirtus išgyvenimus. Darom įvairias akcijas Lietuvai svarbių dienų proga. Vyksta susitikimai su mokiniais. Ir nepatikėsit, kokius emocinius išgyvenimus patiria vaikai, klausydami gyvo liudininko pasakojimų. Mano anūkas dabar ketvirtokas, o pernai, kai buvo trečiokas ir jų klasėje vyko susitikimas su žmonos seserimi, kuri tremtyje buvo beveik tokio amžiaus kaip tie trečiokai, jie su tokiu įdomumu klausėsi pasakojimo ir tiek emocijų buvo. Taip, aš neprisimenu laikotarpio tremtyje, kai grįžau su tėvais į Lietuvą, man buvo pora metų, bet tie, kuriuos vežė, žinojo, kad vežami visam laikui. Mano seneliui buvo 73, močiutei – 70 metų, o su jais ir mano tėvą išvežė. Ir kokie gi turtuoliai buvo mano seneliai? Turėjo 6 hektarus žemės, bet nenorėjo stoti į kolūkį. Žinoma, prie to prisidėjo ir vienas kitas kaimynas. Beje, mano tėvai susipažino Švenčionėliuose, vagone, kuriuo buvo vežami į tremtį. Mano tėvą su tėvais, mano seneliais, atvežė iš Bernotų (Ignalinos r.), o mamą – iš Joniškio (Molėtų r.) parapijos. Važiavo viename vagone, taip ir pradėjo bendrauti. Tėvas jau buvo vyras rimtas – 37 metų, o mamai nepilni 23. Tėvas buvo savamokslis muzikantas, net porą smuikų buvo pasidaręs. Vežamas pasiėmė smuiką, sieninį laikrodį ir dar šį tą. Tremties vieta buvo Irkutsko sritis Kutulik gyvenvietėje. Iš pradžių viename pastate gyveno 7 šeimos, po to tėvas pasistatė namą, čia ir atsivedė žmoną. Beje, tą namą, kuriame gyveno 7 šeimos, aš mačiau 1990 metai, kai važiavau atsivežti senelio palaikų. Senelis mirė 1949 m. Tėvai susituokė 1952 metais, o aš gimiau 1954 m. Įdomiausia, kad mano tėvus iš Lietuvos išvežė 1949 kovo 25, o aš gimiau po penkių metų kovo 26 d. Taigi gimiau tremties 5-ųjų metinių proga, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- O ką pamatei tremties vietoje, kai su tėvu važiavai atsivežti senelio palaikų į Lietuvą?

- 1990 metais atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, vyko masinė akcija – palaikų susigrąžinimas iš Sibiro. Važiavau su tėvu į tą Kutuliką. Aplankėme kaimą, radome ir namą, kuriame iš pradžių glaudėsi 7 tremtinių šeimos. Tėvo statytos trobelės jau nebėra. Iš tos kelionės įsiminė toks vaizdas. Nuvažiavome su tėvu į tą kaimą. Tėvas eidamas pasakoja, ir matome iš priekio ateina moteris, panašaus amžiaus kaip ir tėvas, kuriam tuomet buvo 78 metai. Kuo moteris arčiau, tuo jos akys iš nuostabos vis didėja, ir staiga ji klausia rusiškai: „Pranai, čia tu?“. Mano tėvo vardas irgi buvo Pranas. Aplankėme ir dar porą šeimų. Visi tokie susitikimai, potyriai irgi suteikė motyvacijos imtis vadovauti Politinių kalinių ir tremtinių bendrijai. Nors veiklos ir taip yra. Iki šiol aš kažkaip mažiau domėjausi ta visuomenine veikla, žmona buvo labiau susieta, nes ji dirbo tremtinių namuose. Kartais jai padėdavau, dabar ji man padeda. Vilniuje, beje, gana gausi politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė – apie 5 tūkstančius. Anksčiau buvo apie 8 tūkstančius. Žinoma, nelengva pradėti vadovauti, kad ir visuomeninei organizacijai. Prieš mane dirbęs pirmininkas dirbo 25 metus. Jis viską jau žinojo. Staigi mirtis nutraukė visus saitus, ir man tenka ieškoti tų galų, atkurti ryšius. O tai padaryti dabar, kai galioja asmens duomenų apsaugos įstatymas, nėra lengva. Yra 18 skyrių, ir reikia su jais palaikyti kontaktus, koordinuoti veiklą.

- Pranai, bet Lietuvoje dar yra ir Tremtinių sąjunga?

- Ne veltui sakoma, kad trys lietuviai – penkios partijos. Sąjunga įsikūrė anksčiau, bendrijai dabar 25 metai. Sąjungos nariai panoro eiti į politiką, o kiti nepanoro, ir taip įsikūrė bendrija. Bendrijos nariais gali būti tremtiniai, politiniai kaliniai, jų šeimos nariai ir t.t. Bendrystė, bendruomenė kažkaip šilčiau skamba ir yra šiltesnis darinys. Pasigirsta kalbos, kad reikėtų apsijungti sąjungai ir bendrijai, bet kaip bus – dar neaišku.

- O kaip su bendrijos finansavimu?

- Anksčiau buvo paprasčiau, o dabar visur projektai. O rašyt tai nėra labai kam. Dabar viskas per tuos projektus ir viešuosius pirkimus. Žinoma, dar kai kur savotiškas stabdys ir dvi panašios organizacijos. Kartais net ministerijose neskiria, kur čia sąjunga, kur čia bendrija.

- O kokios pagrindinės jūsų bendrijos veiklos kryptys?

- Bene svarbiausia mūsų veiklos kryptis yra istorinės atminties išsaugojimas ir ne tik per rašytą žodį, bet ir perduodant tą istorinę atmintį iš kartos į kartą. Gyvas žodis žymiai svaresnis. Svarbu tos istorinės atminties išsaugojimą susieti ir su savo šeima, būti gyvu pavyzdžiu savo anūkams. Vaikai viską įsimena, ir tą perduos savo vaikams. Nepamirškim, kad nuo šeimos stiprumo priklauso ir tautos stiprybė. Mes asmeniškai su žmona Onute turim net 6 anūkus, ir jie tikrai žino savo prosenelių tremties istoriją, taip pat ir Lietuvos tremties istoriją. Dar viena mūsų veiklos kryptis – parama bendrijos nariams. Dalyvaujame knygų leidyboje. Darome susitikimus su jaunimu. Dalyvaujame akcijoje „Misija Sibiras“. Ten norinčių pakliūti labai daug. Dalyvaujame atmintinų vietų įamžinime. Bet vis dažniau susiduriame su žmonių, norinčių dalyvauti veikloje, aktyvumo mažėjimu. Kaip dabar madinga sakyti – trūksta motyvacijos. Apie tremtį, tremtinius kalbama daug, bet vis mažiau tos paramos. Štai dabar tremtiniai turi lengvatą miesto transporte ir geležinkelyje, ir dar tremtinio pensija – 62 eurai. Štai ir visos lengvatos. Dabar bandome valdžią baksnoti dėl pensijos didinimo. Yra ir kitų veiklos formų, kuriose mes bandome dalyvauti. Svarbiausia problema – suburti žmones, o tą padaryti nėra lengva, nes kuo toliau, tuo labiau didėja žmonių atskirtis, o kaip jau minėjau, ir kontaktus surasti nėra lengva.

- Pranai, su tavimi mokiausi vienoje klasėje, daug bendravom, taip nė karto neišsitarei, kad esi gimęs tremtyje...

- Žinai, teko gyventi dvigubą gyvenimą. Vienaip tu priverstas elgtis namuose, kitaip mokykloje. Prisimenu, kaip aš pionierium buvau vieną dieną. Priėmė mane į pionierius. Grįžau į namus su kaklaraiščiu. Pamatė mama ir sako: „Tu man šito auto nenešiosi.“ Nurišo ir įmetė į pečiuką. Nedegė tas pečiukas, ta aš kaklaraištį išsitraukiau ir nešiojausi kišenėje, jei reikėdavo – užsisegdavau, bet namo neidavau. Taip mes gyvenome dvigubą gyvenimą. Įsivaizduok, kai studijavau, su vienu kursioku pragyvenome kelis metus ir tik neseniai per kurso susitikimą sužinojau, kad ir jis gimęs tremtyje. Daug tokių panašaus likimo žmonių tada buvo, bet aš kažkaip gyvenime sutikdavau gerus, tolerantiškus žmones, kuriems neužkliūdavo mano gimimo istorija. Aš galiu pasakyti, kad mano likimo žvaigždė buvo laiminga, - baigdamas mūsų pokalbį apie tremtį sako mano buvęs klasiokas, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas.

Paskui dar pakalbame apie jo būsimą kelionę į Australiją, į Australijos lietuvių choro 70 metų jubiliejų, prisimename vieną kitą bendrą pažįstamą ir atsisveikiname. Pranas išvažiuoja į Vilnių, o aš – į Švenčionėlius...

Algis JAKŠTAS