Prisipažinsiu, ruduo – mano mėgstamiausias metų laikas. Gal todėl, kad esu gimęs rudenį, bet gal dėl spalvų gausos. Nors patinka ne tik levitaniškas ruduo, kai spalvų paletė tiesiog pakeri, bet ir vėlyvas ruduo, dvelkiantis vienatve. Kai augau kaime, valandų valandas galėjau klajoti po absoliučioje tyloje skendintį mišką. Gaila, dabar iš mano vaikystės miško liko tik apverktini likučiai... Kadangi rudenį daug fotografuoju gamtoje, tai kartais patiriu tokių akimirkų, kurių iš atminties neištrina laiko trintukas. Norėčiau papasakoti apie vieną tokį susitikimą su gervėmis, kuris įvyko prieš trejetą savaičių.

Važiuodamas kaimo keliu nuo Kūtelių link Grigaliūnų, pravažiavęs Šventelės-Dėmės upelį, sustojau ir ėmiau fotografuoti geltoną rūbą užsivilkusius medžius. Kažkur aukštai pasigirdo gervių balsai. Pakėliau akis į dangų ir akimirkai iš nuostabos sustingau – visai netoli didžiulis gervių būrys danguje „šoko“ atsisveikinimo šokį. Keisti persipinantys piruetai ir tokia žodžiais nenusakoma atsisveikinimo su gimtine rapsodija. Tas fantastiškas spektaklis danguje tęsėsi kelias minutes, po to gervės ėmė rikiuotis į įprastinį mūsų akiai trikampį ir, pamojusios sparnais, nuskrido pietvakarių kryptimi.

Nors praėjo nemažai laiko, bet aš vis prisimenu tą nuostabią akimirką. Tokios akimirkos – tai deimančiukai mūsų gyvenimiškoje rutinoje. Tą dieną pasigrožėjau rudens spalvomis skendinčioje N.Strūnaičio bažnyčia, o savo maršruto dalį mūsų rajone baigiau prie nuostabaus Neries vingio ties Punžonių kaimu, bet pati įspūdingiausia tos dienos klajonių, o jos baigėsi net Kernavėje, dalis buvo susitikimo su gervėmis akimirka.

Algis JAKŠTAS