Mes turime 410 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4157
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14344
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90374
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ansamblis „Lietuva“, „Dėdės ir dėdienės“ ir... vicemerės šou, arba Kokiais kostiumais dabinosi „Aukštaitija?

2019 m. lapkričio 9 d., šeštadienis, Nr.82 (1902)

Ar galite įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatro scenoje po spektaklio atristai nusilenkia žiūrovams, susižavėję žiūrovai ploja jiems stovėdami, o scenoje staiga pasirodo Vilniaus meras arba vicemeras ir ima jausmingai pasakoti, kaip jį sužavėjo spektaklis ir kokie šaunuoliai atlikėjai? Sakysite – absurdas? Visiškai sutinku, o jeigu tai įvyktų po kokio nors roko koncerto, manau, ekspresyvi publika nušvilptų, o gal ir nuneštų tokį išsišokėlį.

O Švenčionyse toks absurdas gali būti norma? Nemačiusiam to sunku įsivaizduoti, bet būtent taip ir nutiko trečiadienį Švenčionių kultūros centre, kur vyko valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokio spektaklio pagal J.T. Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ premjera. Premjera, kaip ir visi šio profesionalaus ansamblio pasirodymai, buvo puiki. Susižavėję žiūrovai - pilna salė - ilgai plojo artistams stovėdami, šie pagarbiai keliskart nusilenkė. Ties ta gražia nata ir reiktų baigti. Deja, kūrybinei grupei nespėjus nueiti nuo scenos, į ją pakilo mero pavaduotoja Violeta Čepukova ir, matyt, pamiršusi, kad čia ji tik viena iš kelių šimtų žiūrovų, išrėžė ilgą kalbą – kaip buvo gražu, profesionalu ir pagyrė atlikėjus: „Kokie Jūs šaunuoliai, kaip gerai šokote, net kas buvo neskaitę kūrinio, tikriausiai daug kas iš čia salėje esančių ir neskaitys, viską supratome“... Kalba buvo ilga, bet vieno, prasilenkiančio su ansamblio istorija, epizodo negalima palikti be atgarsio. Išvadinusi „Lietuvos“ ansamblį „Aukštaitijos“ krikštatėviu, vicemerė leptelėjo visišką nesąmonę, kas turėjo ne juokais užgauti „Aukštaitijos“ kūrėjus ir pirmuosius dalyvius – neva „Lietuva“ buvo dosni „pakrikštytam“, anot vicemerės, „vaikeliui“ (suprask, ansambliui) ir net padovanojo savo padėvėtus kostiumus, su kuriais šis koncertavo rajone, šalyje ir net užsienyje. Vienas tuometinių ansamblio „Aukštaitija“ vadovų sako nieko apie tai negirdėjęs.  Anot jo, gal kokiam vienam šokiui ir galėjo pasiskolinti rūbus, bet steigėjai pasirūpino, kad ansamblis turėtų savus.

2016 m. spalio 22 d. prisiminimuose apie šviesios atminties Vytautą Mačionį, kurio dėka gimė „Aukštaitijos“ ansamblis, mūsų laikraštyje buvo rašoma (citata):

Sunkumus ir kliūtis, kurias reikėjo įveikti kuriant „Aukštaitijos“ ansamblį, tikriausiai supras tik tie, kurie dar prisimena tuometinės sistemos užkulisius. Buvo reikalingi ideologiniai palaiminimai ir finansavimas iš skurdžių kultūrai ir švietimui skiriamų lėšų. Ypač įsimintina yra ansambliečių aprangos kūryba ir gamyba, kurių derinimui V.Mačionis atidavė daug jėgų. Tada sukurti originalūs tautiniai kostiumai ilgai džiugino Lietuvos ir užsienio žiūrovą. O kur dar profesionalių meno vadovų ir muzikantų ieškojimas ir asmeninis jų įtikinėjimas atvažiuoti į Švenčionis, jaudinimasis dėl koncertų ir švenčių sėkmės: ar susirinks žiūrovai, ar nebus incidentų ir pan.? Rengiant Švenčionių dainų šventes ir kuriant bei puoselėjant „Aukštaitiją“, smarkiai talkino V.Mačionio bičiuliai ansamblio „Lietuva“ vadovai Pranciškus Budrius ir Petras Telyčėnas. Žinoma, reiktų neužmiršti ir kitų darbuotojų, sunkiomis sąlygomis lipdžiusių naują kūrybinę grupę. Įdomu, kad žymi ansamblio pirminės vadovybės dalis atvyko iš Žemaitijos. Daugiau apie šio kolektyvo pradžią atskleis Lietuvos televizijos filmas „Dovanosim džiaugsmą“. Gaila, kad ansamblio pradininkas ir jo choro dalyvis V.Mačionis bei kiti prie ansamblio ištakų stovėję saviveiklininkai šio filmo nepamatė...“

Žiūrovai sutriko – Čepukovos kalbų klausyti jie aiškiai nebuvo planavę, juolab, kad jos buvo skirtos ne publikai, bet išeiti iš salės, kol artistai scenoje, neleido etiketas. Artistų veiduose taip pat buvo nuostaba. Prakalba, kokios paprastai sakomos vietinių meno mėgėjų kolektyvų jubiliejuose, tuo dar nesibaigė. Vicemerė visiems įteikė po dovanų maišelį su, kaip ji pati sakė, „niekučiais, bet iš visos širdies“. Betrūko tik padėkos raštų rėmeliais apdovanoti svečius... Priminsiu, kad visą tą laiką žiūrovai sutrikę tebestovėjo, tik jau neplojo. Dar dvi rajono tarybos narės (tiesa, jos ir šokėjos) – Jolanta Razmienė ir Renata Grigianecienė – taip pat su maišeliais išėjo į sceną. Jos apdovanojo „Aukštaitijos“ ansamblyje šokusį Vadimą Krupeniną ir dar kelis jaunuolius - užmaukšlino šlapiems nuo prakaito šokėjams, berods, pirties kepuraites. Žiūrovai salėje sutrikę mindžikavo toliau, artistai scenoje – taip pat... Tik kai nuskambėjo šokių mokytojų kvietimas „Aukštaitijos“ ansambliui nusifotografuoti su „Lietuvos“ ansambliu ir po kažkelinto paraginimo į sceną iš salės niekas neskubėjo, sutrikę žiūrovai pradėjo skirstytis, scenoje palikę artistus, tą vakarą atidavusius save šokiui ir žiūrovui...

Irena PAULIUKEVIČIENĖ

 
 
Reklaminis skydelis