Viešumoje pasirodė informacija, kad dešimčiai mažesnių rajonų ligoninių gresia uždarymas dėl lėšų trūkumo. Nors sąrašas neviešinamas, nesunku nuspėti, kam galimai „skambina varpai“ , prisiminus prieš metus skelbtą „juodąjį dešimtuką“, sukėlusį daug aistrų...

Įstaigų likimą apsprendžia gyventojai

Seimo Socialdemokratų partijos frakcija registravo siūlymą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, pagal kurį būtų skirta papildomai 50 milijonų eurų tam, kad mažosios rajonų ligoninės nebūtų uždarytos. Pasak socialdemokratų, gyventojams išliktų galimybė gauti svarbiausias sveikatos priežiūros paslaugas ten, kur gyvena. O gyventojų nuomonės kas nors paklausė?

Man toks užmojis priminė situaciją, kai prieš keliolika metų rajone buvo uždarytos ištuštėjusios kaimo mokyklos. Dešimtmečius sėdėję opozicijoje tuščiažodžiautojai liberalai tada rėkė (tiesiogine prasme), kad valdantieji uždaro „šviesos židinius“, reikalavo finansuoti iš biudžeto tuščias mokyklas. Tuo tarpu kaimo vietovių gyventojai, aplenkdami dar neuždarytas kaimo mokyklas, savo vaikus jau leido į miestų mokyklas. Nes miesto mokyklose vaikai gavo visai kitokio lygio išsilavinimą.

Dabar tie patys liberalai valdo rajoną. Ką po savęs paliks liberalai? Nereikia ir uždarinėti – rajonas tuštėja kaip laukai rudenį. Žmonės patys bėga, jų vietas užima vis pilkesnė masė, net vadovais nėra ką skirti.

Bėga ir ligoniai. Vis daugiau gyventojų, praėję išbandymą vietinės ligoninės gydymu, išvyksta gydytis kitur. Kiti, prisiklausę visokių skandalingų istorijų, sako bijantys rajono ligoninės ir važiuoja tiesiai ten, kur tikisi geresnių paslaugų. Šiandieną viena pažįstama išvežė savo susirgusią mamą gydyti į Vilnių. Anot jos, net minties nebuvo guldyti į Švenčionių ligoninę, o ir joje dirbantis asmuo patarė to nedaryti. Moteris pasakojo, kad neseniai pažįstamas žmogus gulėjo, tai per dvi dienas vieną kartą tematė palatoje gydytoją. Įkandin ligoniams bėga iš rajono ir slaugytojos – į Vilniaus ligonines. Toms, kurios pasiliko, užkrauti tokie darbo krūviai, kad ne apie „perdegimą darbe“ tenka svarstyti, o kaip viską suspėti. Todėl ligonių artimieji ir baisisi nepriežiūra. Jeigu ligoniai nenorės čia gydytis, ką pakeis papildomi milijonai?

Kas atsitiko rajono ligoninei, kuri netolimoje praeityje dar turėjo paslaugų plėtros viziją ir pretendavo tapti regiono ligonine?

Ligoninės vadovai: nuo gydytojo iki zootechniko

Nenorintis skelbti savo pavardės rajono gyventojas pasidalino savo nuomone: anot jo, viskas prasideda nuo vadovo. Kai nėra išmanančio vadovo, prasideda chaosas ir galop griūtis. Gyventojas kritiškai vertina ne tik ligoninės vadovą, bet ir rajono merą už tokį pasirinkimą. Švenčioniškio V. S. teigimu, ligoninę nustekeno pati rajono valdžia. Sunku nesutikti – per pastaruosius keletą metų, kai naujasis meras Rimantas Klipčius atleido ilgametę ligoninės vadovę gydytoją Ireną Politienę, ligoninė, kaip koks pamestinukas, ėjo iš rankų į rankas, o gyventojai dalinosi vis blogesniais įspūdžiais ir nusivylimu. Mėnesių mėnesius ligoninė buvo be vadovo, tai ko norėti. Beje, šios rajono valdžios įprotis laikyti po kelerius metus įstaigas be vadovų net sukėlė įtarimų rajono tarybos nariams. Kai suranda vadovą, šis ilgai neištveria.

Kas tik nevadovavo ligoninei: ir tuo metu buvęs PSPC direktorius gydytojas Vytautas Vaitkevičius (turbūt naktimis, nes dienomis dirbo pagrindiniame darbe), ir vilnietis medikas Tomas Saladis, kurį meras pristatė „su fanfaromis“, išliaupsino, o kažkur po metų palydėjo su skandalais, kaltinimais ir, kaip būdinga šiai valdžios kompanijai, su televizija ir pjudymais. Vėl „vakuumą“ laikinai užpildė PSPC vadovas. Po pauzės ligoninė gavo naują vadovą – vėl vilnietį, pagal specialybę – bibliotekininką. Įstatymiškai lyg ir viskas teisėta, bet daugelis rajonų tokių eksperimentų nepraktikuoja – ligoninių vadovais skiria gydytojus. Kažkodėl švietimo įstaigai gali vadovauti tik pedagogas, o sveikatos – bet kas. Keista, bet taip yra. Taigi šis ligoninės direktorius buvo bibliotekininkas, bet išradingas ir visapusiškas žmogus, turėjo idėjų, bet nespėjo jų įgyvendinti – nė metų neišbuvęs, paliko ligoninę. Šįkart vadovo atleidimas vyko tyliai, be televizijų ir viešų kaltinimų. Trečiu ligoninės direktoriumi, neskaitant „pakaitinio“, tapo vietinis, daugelio nuostabai, pradžioje šios valdžios teisiškai persekiotas, Antanas Lašinskas. Nesigilinsime, kaip nuo neapykantos pereita prie meilės, nes jis toli gražu ne vienintelis tokio požiūrių virsmo rezultatas. Naujasis vadovas, berods, zootechnikas, bet ne medikas tai tikrai. Todėl ligoninės administracijos etatai išsipūtė – atsirado direktoriaus patarėjo pareigybė, o juo tapo gydytojas Vytautas Vaitkevičius. Taip galima ir chirurgu padirbėti – kad tik patarėjas būtų specialistas?.. Patarėjų pareigybių mūsų ligoninėje dar nėr buvę, aplinkiniuose rajonuose taip pat nepavyko surasti nieko panašaus. Tik situacijos ligoninėje negelbsti nei patarėjai, nei pavaduotojai gydymui (taip pat nauja pareigybė) – kas tik gali, važiuoja gydytis į kitas ligonines, aplenkdami vietinę, nors ir neuždarytą, ligoninę. Jeigu žmonės žinotų, kad jie turi teisę rinktis, turbūt į Švenčionis „greitoji“ nuvežtų tik be sąmonės...

Jokie papildomi milijonai žmonių pasitikėjimo nesugrąžins, jeigu to padaryti neįstengia vadovas, nors ir lėšų ligoninei akivaizdžiai reikia – vidutinis atlyginimas ligoninėje gerokai mažesnis, negu poliklinikose.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ