Itin jautrūs asmenys pasaulį ir viską, kas vyksta jų pačių gyvenime, išgyvena labai giliai ir plačiu jausmų diapazonu. Jų kitoniškumą intuityviai jaučia kiti žmonės, ypač vaikystėje, ir labai dažnai jautruoliai būna nustumiami į „antrą planą“, į paribį. Dažniausiai jie su tuo susitaiko, nes neturi pasirinkimo, ir tai juos labai sužaloja kaip asmenybes. Didelė dalis jautrių žmonių savo gyvenimą susieja su menu arba gamtos specialybėmis, bet tai, žinoma, nėra taisyklė. Kiti renkasi ramius arba individualius darbus, dalis jautruolių turi paranormalių gebėjimų.

Kažkada buvęs vertėje susimąsčiusio žmogaus įvaizdis ne tik kad nemadingas, bet tam tikra prasme netgi nepriimtinas: „Ko čia vaikštai surūgusi? Ko liūdna? Ko nesišypsai? Tau depresija?.. Ko nekalbi? Ko tyli? Tu nepasitikisavimi. Kur tu ten žiūri?.. (čia kai susimąstau)“, ir t.t.

O gal man tiesiog leiskite išgyventi... save?

Klausydama Kl. Džouls audio knygą, išgirdau tokią frazę: „Mūsų sielos į žemę ateina ne mokytis, ne atlikti bausmių, o patirti“.

Kadangi žemėje yra labai platus spektras jausmų, emocijų, pojūčių ir jutimų, tikrai – koks džiaugsmas yra patirti!

Šią mintį jaučiau savyje jau kurį laiką, bet nemokėjau įvardinti. Dieve, koks palengvėjimas! O mes taip apsunkiname save visomis tomis teorijomis apie „pamokas, bausmes, karmą“... Brrr.

Patirti liūdesį, vienatvę, begalinį skausmą. Susprogti lyg žvaigždei, kai tave palieka žmogus, kurį tu myli. Išdrįsti palikti tą, kuris nemyli tavęs...

Graužti save iki neišmatuojamo gylio, mirus artimam žmogui, jog galbūt ne viską padarei, ką turėjai ar galėjai padaryti. Jausti kaltę, kad susigadinai gyvenimą neteisingais sprendimais. Nardyti po meilės jūras, šviesos tekėjimo tavo kūnu jausmą, jausti tokį lengvumą, lyg būtum pūkas, netyčia iškritęs iš angelo sparno. Patirti abejingumą ir ledinį šaltį. Patirti tiesioginę ir dvasinę mirtį, gal net ne vieną kartą, per visas šias mirtis vis labiau priartėjant prie savęs. Patirti džiaugsmą, nuo kurio, rodos, tuoj susprogsi. Matyti abu pasaulius: regimąjį, ir matyti jo iliuziškumą. Ir tą kitą, apie kurį kalba mistikai - neregimąjį, ir matyti jo realybę. Ir galiausiai sulaukti tos dienos, kai viskas susijungia į vieną nedalomą visumą.

Mūsų Žemė – tai pojūčių jūra. Mes būtent dėl to čia ir atėjome.

Viskas yra čia. Kūne. O mes ieškome nežinia ko, nežinia kur...

Tik jausdami, patirdami ir išgyvendami viską, gimdami-mirdami, esame iš tikrųjų gyvi.

Taip kalba Gyvybė.

O patys jautriausi, esantys tarp mūsų, nuolat visiems primena šį gyvybės stebuklą – tai viena iš jų misijų Žemėje. Žmonės nesupranta jų svarbos, bet tai galima prilyginti paukščiams – įsivaizduokite, kaip būtų nyku, jei staiga išnyktų visi paukščiai...

Silvija STATKUTĖ