Mes turime 304 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5521
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19381
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91738
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Trumpalaikis triumfas

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis, Nr.84(1904)

Šiandien Džiuginta supranta, kad jos triumfas buvo labai trumpalaikis, savanaudiškas, nepadėjęs nei jai, nei dviem vienas kitą mylėjusiems žmonėms. Jauna moteris vadina save egoiste, visai kitaip vertina savo paaugliškų metų poelgį ir labai gailisi. Tik savigrauža dabar nieko nebepakeisi. Tai suprasdama, Džiuginta stengiasi rūpintis ligų užklupta motina, savo kaltę bando švelninti lauktuvėmis, brangiais vaistais, dovanėlėmis, švelnumu. Tik nuo to praktiškai niekas nesikeičia. Motina stengiasi būti dukrai švelni, dėmesinga, bet nereikia būti labai akylam, kad pastebėtum, jog giliai širdyje niekuo nepridengta tyliai tūno nuoskauda, o supratimas, kad nieko nebepakeisi, seniai pavirtęs į labai skausmingą neviltį.

Sakoma, kad laikas gydo. Nieko panašaus. Šitas „gydytojas“ tik kasmet kitokius vaistus išrašo: išverktas ašaras pakeičia dar sūresnėmis, skiria kitokius skausmo slopintojus, ilgesio vėrinius ant storesnio dvasinės tvirtybės siūlo suveria. Tik tiek. Dar niekam nepavyko pabėgti nuo savęs...

... Džiuginta puikiai prisimena savo vaikystę. Tėtis neleido mamai dirbti, todėl mergaitė niekada nelankė darželio. Mama sugalvodavo daug įvairiausių pramogų, vesdavosi dukrą tiesiog pasivaikščioti. Eidamos per parką, sustodavo prie žydinčių gėlių, dekoratyvinių krūmų, medžių, kurių kamienų mergaitė nebegalėdavo apglėbti. Mama, pagal profesiją biologijos mokytoja, sustojusi prie kiekvienos gėlytės, pasakydavo jos pavadinimą, o mergaitė stengėsi pakartoti ir įsiminti. Kitų pasivaikščiojimų metu kalbėdavosi apie paukštelius, žolynėlius, būtinai užeidavo į knygyną nusipirkti vaikiškų knygelių.

Vakarais Džiuginta džiaugdavosi sulaukusi tėčio. Užsiropšdavo jam ant kelių ir čiauškėdavo be sustojimo. Netgi tada, kai tėtis sėsdavo vakarieniauti, ji nuo jo nesitraukdavo: užsilipdavo ant pečių, tabaluodama kojomis, dainuodavo jam vaikiškas daineles.

Šeimą visi kaimynai laikė pavyzdine. Tik tada, kai Džiuginta jau buvo penktokė, mama išėjo į darbą. Praėjus gal ketveriems metams, kaimynai iš pradžių pašnibždomis, o vėliau jau ir garsiau pradėjo kalbėtis, kad Džiugintos tėvų šeimoje vyksta kažkas negero: tėtis iš darbo grįžta labai vėlai, o kartais ir visai negrįžta, mama liovėsi šypsotis, į kaimynių bandymus pasikviesti ją paprasčiausiai moteriškai pasiplepėti susėdus ant suoliuko šalia namo nebereagavo. O juk anksčiau pati tuos pasisėdėjimus organizuodavo. Po kurio laiko viskas paaiškėjo: šeima skiriasi. Išaiškėjo ir priežastis – kita moteris.

Kai šeima dar nebuvo oficialiai išsiskyrusi, bet Džiugintos tėtis jau buvo išėjęs gyventi pas kitą moterį, kaimynai išgirdo siaubingą žinią: vyras žuvo avarijoje. Mirtis buvo staigi, tik nuo to niekam nebuvo lengviau. Šokui dėl išgirstos žinios dar nepraėjus, Džiugintos mamai paskambino toji moteris ir pasakė, kad žuvusįjį palaidoti – jos rūpestis...

Lankydama vyro kapą, Džiugintos motina Ramona matydavo, kad netoliese simpatiškas vyriškis, iš pažiūros keletu metų už ją vyresnis, gražiai prižiūri kažkieno kapavietę. Kartą Ramona neištvėrė ir, pamačiusi, kad tas vyriškis nuėjo, sumanė patenkinti savo smalsumą: nuėjo pasidomėti, kokia pavardė iškalta dailiame paminkle. Paskaičiusi suprato – čia, ko gero, to vyriškio žmona.

Po kurio laiko jie dažnokai susitikdavo kapinėse, pasisveikindavo, vienu kitu nereikšmingu žodeliu persimesdavo. Prieš pat Vėlines, kai Ramona eilinį kartą sutvarkiusi kapą jau ruošėsi eiti namo, atsitiko nenumatytas dalykas: ji paslydo ant šlapių lapų ir parkrito. Bandė atsikelti, bet tą padaryti labai sunkiai sekėsi. Po akimirkos pajuto, kad kažkas jai padavė ranką ir padėjo atsistoti. Tai buvo tas pats vyriškis „nuo ano kapo“, prisistatęs Robertu. Jis ne tik padėjo moteriai nueiti iki išėjimo iš kapinių, bet ir pasisiūlė parvežti ją namo. Ramona atsidėkodama pakvietė jį kavos, o Robertas neatsisakė. Tai ir buvo draugystės pradžia...

...Džiuginta buvo stropi mokinė. Beveik visi dalykai jai sekėsi. Ypač mėgo istoriją. Ją žavėjo mokytojo sugebėjimas „sausus“ įvykius papasakoti taip, kad klausydavosi ištempusi ausis. Vienu metu ji net buvo pagalvojusi, kad ir ji norėtų būti istorijos mokytoja, ne tik pati pakeliauti, bet ir mokinius nusivežti į įdomias, istorinius įvykius menančias vietas, dalyvauti ekspedicijose, „pasiknaisioti“ archyvuose, pasidžiaugti atradus naujų faktų. Gal taip ir būtų atsitikę, jei vieną kartą anksčiau grįžusi iš mokyklos namuose ji nebūtų radusi Roberto sėdinčio su mama virtuvėje ir geriančio mamos užaugintų mėtų arbatą. Džiuginta suglumo, vos ne skiemenimis išlemeno kažką panašaus į pasisveikinimą ir spruko į savo kambarį. Net nepersirengusi, nepaleidusi iš rankų krepšelio su mokyklos reikmenimis, ji sudribo į fotelį. Galvoje sukosi vienas vienintelis klausimas: ką čia veikia jos istorijos mokytojas?

Tos kelios minutės, kol svečias atsisveikino su mama ir išėjo, Džiugintai virto amžinybe. Mergina, vos tik išgirdusi, kad mama išlydėjo jos mokytoją ir sugrįžo į virtuvę, įpuolė ten taip, tarsi virtuvėje būtų buvęs įvykdytas pats žiauriausias nusikaltimas. Motina bandė raminti dukrą, kad nieko reikšmingo neįvyko, kad ji net nežinojo, jog Robertas yra jos istorijos mokytojas, kad tiesiog pasikalbėjo su į svečius užsukusiu žmogumi, su kuriuo jau kuris laikas bendrauja, kartu lanko koncertus ar tiesiog pasivaikšto.

Merginos tokie pasiteisinimai netenkino. Ji nenorėjo nė pagalvoti apie tai, kad mama gali pamilti kažkokį žmogų, kad ir ją gali kas nors įsimylėti. Jai buvo priimtina tik viena vienintelė situacija – mama besąlygiškai myli savo dukrą, ja rūpinasi, dėl jos aukojasi, tik jai paskiria savo gyvenimą. Ir jokių kitokių. Džiugintos nuostata buvo viena – ji pati privalo būti laiminga, o motinos „aukso amžius“ jau seniai praėjo. Pikčiausia, kad šioje situacijoje ne kas kitas, o jos istorijos mokytojas kalčiausias. Kam jam jos mama reikalinga?

Džiuginta ėmėsi veiksmų. Pirmiausia nustojo domėtis istorija, visaip kenkė šio dalyko mokytojui, netgi rašė skundus mokyklos direktoriui, „suraitydama graudžią istoriją“, kad mokytojas priekabiauja, kad kviečia susitikti neutralioje teritorijoje ir t.t. Nuolatiniai tų skundų tyrimai, aiškinimasis, svarstymai, skleidžiamos paskalos pakirto Roberto sveikatą. Nebežinodamas, kaip gintis nuo įžūlaus melo, jis buvo priverstas ieškotis darbo kitur, bet vos tik susitaria, kažkas vos ne tą pačią minutę „pakiša liežuvį“ apie jo „nuodėmes“ ir susitarimas nebetenka galios.

Ne kuo lengvesnės dienos tapo ir Džiugintos mamai. Reikalavimas nebesusitikinėti su Robertu buvo vienas iš pačių švelniausių. Kiti tokie ultimatyvūs, kad Ramonai irgi teko griebtis vaistų ir paklusti. Kitaip visi grasinimai galėjo būti įvykdyti.

Džiugintai nebuvo įdomūs nei motinos jausmai, nei užklupusios ligos. Roberto problemos – tuo labiau. Svarbiausias tikslas pasiektas – du vienas kitą pamilę žmonės išskirti...

Tik dabar, kai Džiuginta pati motina, kai po penkerių vedybinio gyvenimo metų ją paliko vyras, o jaunai moteriai dar taip norisi vyriško dėmesio, atjautos, bendravimo, pagaliau švelnių jausmų, suprato, ką dėl jos kaprizų turėjo iškęsti motina ir jos istorijos mokytojas. Pavydas, egoizmas, nenoras matyti motinos laimingos sugriovė dviejų žmonių gyvenimus.

Šiandien Robertui – beveik 60 metų, Ramona trejais metais jaunesnė. Abu gyvena tolokai vienas nuo kito, per prievartą užgesintų švelnių jausmų akimirkas saugodami tik prisiminimuose. Jie iš gyvenimo nieko nebesitiki. O galėjo būti kitaip...

Genovaitė ŠNUROVA

 
Reklaminis skydelis