Mes turime 69 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:635
mod_vvisit_counterŠią savaitę:635
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:21146

„Nuo vienatvės žmonėse nepasislėpsi...“ (Bronius Šablevičius)

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis, Nr.85(1905)

Viskas priklauso nuo paties žmogaus: vieniems vėlyvas ruduo niūrus ir mieguistas metas, kitiems – puikus laikas sielai ir romantikai, kai vakarai ilgi, ir laiko užtenka viskam. Sutemos tarsi kviečia stabtelėti – vis tiek už lango tamsa, kur benuskubėsi.

Todėl dažną vakarą pašaminiškiai skuba nebent į biblioteką. Tokio aukšto meninio lygio renginių, kokie vyksta Pašaminės bibliotekoje, galėtų pavydėti miestai. Todėl skaitytojai dažnai ir mato laikraščio puslapiuose minint šio kultūros židinio įvairias veiklas.

Praėjusį penktadienį, slenkant sutemai, Pašaminės bibliotekos langai ryškiai švietė, o žmonės į poezijos renginį suėjo gerokai iki pradžios. Renginio vedėja Danutė Bagdanavičienė pristatė vakaro svečius: Bronių Šablevičių – žinomą gamtininką, rašytoją ir netikėtai atsiskleidusį poezijos pasaulyje su pirmąja poezijos knyga „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“, bei Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos mokytojas Virginiją Beržinskienę ir Iloną Vinikaitę su savo mokiniais. Vakare skambėjo ne tik eilės, bet ir krištolinės smuiko melodijos.

Pristatydama Bronių Šablevičių, vedėja net suabejojo, ar čia tinkamas žodis „svečias“, nes šį dažną svečią pašaminiškiai labiau laiko savu. Kaip ir kitus du poetus - B. Šablevičiaus knygą išleidusį leidyklos savininką žinomą poetą Vytautą Kazielą ir kalbos redaktorę poetę Reginą Kainaitę. Reikėtų ilgo sąrašo, kad išvardintume, kiek žinomų asmenybių yra svečiavęsi Pašaminės bibliotekos renginiuose ir, žinoma, ne po vieną kartą. Koks platus garsių bičiulių ratas!

Įvairiapusė asmenybė - istorikas, gamtininkas, daugelio nuostabių knygų apie gamtą autorius, fotomenininkas – Bronius Šablevičius šįkart netikėtai pradžiugino savo gerbėjus poezija. Originalia ir gana reta – dvieiliais ir penkiaeiliais. Trumpasis žanras reikalauja ypatingo talento – vos keliais žodžiais perteikti gilią mintį. Pirmoji eilutė atskleidžia temą, o antroji ją išvysto. Žodžiams - ankšta, minčiai – erdvu, o skaitytojui yra vietos fantazijai. Ryški filosofinė laiko žmogaus būties ir vienatvės potekstė juntama net tuose dvieiliuose, kur tiesiogiai to nepasakoma. Anot poeto, jam skaudu, kad pasaulyje daug kas vyksta labai neteisingai, tiesiog ne taip. Susvetimėjimo rykštė gena ieškoti paguodos gamtoje.

Išeiti į girią, tyloje atsiremti į virtusį medį...

Švytintis mėnuo kad greta atsisėstų...“

 

Gamtoje Broniaus Šablevičiaus ir proza, ir poezija, ir visas gyvenimas – darbas Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur gimė jo moksliniai darbai apie pelėdas ir slapuką erelį žuvininką. Taip pat ir daug jausmingų eilių, gyvenant gamtos ritmu.

Vasara pasibaigia kasmet, o įprast negaliu:

Užlieja miškus lėtas nuovargio potvynis...“

 

Už vasariškai šviesaus ir lengvo poezijos knygos pavadinimo - „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“ - slypi anaiptol ne saldi uoga... Posmai kupini skaudžių išgyvenimų, troškimų, prisiminimų. Kokie bebūtų brangūs ir šviesūs, prisiminimai skaudžiai žeidžia širdį savo fatališku „buvo“, kuris leidžia tik viena – varstyti juos lyg žemuoges ant trapaus smilgos stiebelio.

Tavo laiškus mylėjau. Kokie buvo metai!!!

...jie guli išsaugoti, dulkėtom eilutėmis virtę.“

 

To, kas buvo, nesugrąžinsi, kad ir kaip to ilgėtumeisi ir trokštum. Kaip ir prabėgusio gyvenimo...

 

Nepasislėpsi nuo bitės Likimo

 

Šaltas saulėtekis.

Kamanė ant dobilo dreba.

Rasos kristalėliai

ant sparnų ir kojyčių.

Veltui vakar žiedadulkės rinktos...

***

Debesys užklojo laukus.

Pravirko kamanė -

jos lizdas jau pievos dugne.

Graži ir galinga gamta!

O kitų skausmo negirdi.

 

Šalia prisiminimų ir negailestingo laiko įvaizdžio ryškus poeto ryžtas sveikinti naują rytą, pasitikti pavasarį, drąsa būti su savimi, kas yra nelengva – tą pripažįsta ir poetas.

Daug kas vienatvės iškęsti neišgali:

Ką kalbėt su savo apnuoginta siela?!

 

(Tekste cituojamos eilės iš B.Šablevičiaus knygos  „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“)

Irena PAULIUKEVIČIENĖ