Juozas Kraucevičius gimė 1879 m. kovo 31 d. Šiaulių apskrities Linkuvos valsčiaus Sprakšių kaime. Kraucevičiaus tėvas buvo lietuvis, turėjęs 19 ha žemės, motina - rusė, kilusi iš aristokratiškos šeimos. Juozas buvo pakrikštytas kaip katalikas, bet vėliau motinos reikalavimu perkrikštytas stačiatikių cerkvėje. 1896 m. Juozas baigė mokytojų seminariją ir išlaikė realinės mokyklos egzaminus. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo politechnikos institutą. Ar nusivylęs specialybe, ar dėl kitų priežasčių, baigęs du kursus, parašė carui prašymą priimti tarnauti į kariuomenę. Prašymas buvo patenkintas.

Karinė karjera

Mokėsi Vilniaus karo mokykloje. Ją baigęs, gavo paporučikio laipsnį. Tais pačiais metais buvo pakeltas į poručikus ir paskirtas adjutantu batalione. Kurį laiką dirbo pulko teismo raštvedžiu. Vykstant Rusijos-Japonijos karui, Kraucevičius buvo įtrauktas į karininkų rezervą ir perkeltas į pėstininkų Oriolo pulką. Šio pulko sudėtyje jis išvyko į Mandžiūriją ir dalyvavo karinėse operacijose. Už kautynes prie Mukdano buvo apdovanotas Šv. Anos ketvirto laipsnio ordinu su įrašu „Už drąsą“. 1906 m. Kraucevičius su paleistaisiais į atsargą kariais iš Vladivostoko laivu išplaukė į europinę Rusijos dalį. Kurį laiką vadovavo žvalgų komandai.

1912 m. buvo komandiruotas į Sankt Peterburgą, Oro laivyno viršininko žinion, mokytis lakūnu. Jo gyvenime prasidėjo naujas, svaiginančios karjeros etapas. Kaip gabus kursantas Kraucevičius tampa generalinio štabo oro laivyno Aviacijos karininkų mokyklos specialaus kurso klausytoju, vėliau išlaikęs visus praktinius ir teorinius egzaminus, gauna karo lakūno laipsnį ir mokyklos baigimo diplomą. Po kelių mėnesių paskiriamas aviacijos eskadrilės vadu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kraucevičius su eskadrile išskrido į pirmą savo kovinį skrydį.

1914 m. į aviacijos dalį, kurioje tarnavo Kraucevičius, buvo atgabenti naujos sistemos lėktuvai. Susipažinti su šios sistemos lėktuvais ir išmokti juos valdyti Kraucevičius išvyko į Petrogradą. Grįžęs į savo dalį aktyviai dalyvavo koviniuose skrydžiuose. Už kovinius nuopelnus buvo pakeltas į papulkininkius ir paskirtas aviacijos diviziono vadu. 1916 m. Kraucevičius jau aviacijos pulkininkas. Paskiriamas Šiaurės vakarų fronto aviacijos inspektoriumi. Iki tol inspektorius buvo didysis kunigaikštis Michailas. Šis Kraucevičiaus paskyrimas rodo didžiulį Rusijos karinės vadovybės pasitikėjimą juo. Tai buvo aukštos ir labai garbingos pareigos. Juozui Kraucevičiui, paprasto Lietuvos valstiečio vaikui, jas užsitarnauti buvo ne taip jau lengva ir paprasta...

O nepasitikėti nebuvo jokio pagrindo. Tuo metu jis jau buvo smarkiai surusėjęs, stačiatikių tikybos, be to, buvo vedęs rusę baronaitę, o tai irgi turėjo tam tikros įtakos jo pažiūroms ir įsitikinimams. Jo tarnyba caro kariuomenėje buvo įvertinta daugybe įvairių ordinų ir kitų apdovanojimų. Jis neatsitiktinai buvo priskirtas rusų karininkijos žiedui. Apskritai Kraucevičius, matyt, buvo gimęs po laiminga žvaigžde. Nors būdavo dienų, kai į kovinius skrydžius pakildavo ne vieną kartą, teko kautis oro mūšiuose su vokiečių lakūnais, žvalgyti gilius priešo užnugarius, tačiau sužeistas tebuvo vieną kartą ir tai savo armijos kareivių.

Denikino armijoje

Žinia apie spalio įvykius Petrograde Kraucevičių užklupo Pskove. Iš kariuomenės jis pasitraukė, o vokiečiams artėjant prie Pskovo, išvyko į Ukrainą. Ten vertėsi atsitiktiniais darbais, vėliau išvyko į Krymą ir pradėjo mokytojauti. Mokytojavo labai trumpai, nes gruodį stojo savanoriu į Denikino armiją. Denikino armijoje Kraucevičius faktiškai organizavo aviaciją ir jai vadovavo. Jis buvo šios armijos aviacijos inspektorius bei pagrindinės aviacijos bazės viršininkas. 1919 m. sausio 24 d. vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų Rusijos pietuose vado generolo leitenanto Denikino įsakymu Kraucevičius buvo pakeltas į generolus majorus.

Vadovaudamas Denikino armijos aviacijai, Kraucevičius daug dėmesio skyrė lakūnų moralinėms savybėms, karo su Raudonąja armija veiksmams, priešų skverbimosi į aviaciją demaskavimui. Jo 1919 m. vasario 27 d. pasirašytame įsakyme sakoma: „Į mūsų aviacijos gretas prasiskverbė asmenys, griaunantys armiją ir skatinantys bolševizmo plitimą. Buvo bandymų prasiskverbti į aviaciją užkietėjusiems bolševikams ir šios piktadarybės arba susikompromitavę asmenys tik atsitiktinai buvo demaskuoti. < .................>. Įsakau visose armijose sukurti aviacijos komisijas karininkų, padėjusių bolševizmui ar pakenkusių Savanoriškos armijos vystymuisi ar kūrimuisi, poelgiams tirti...“

Šis dokumentas saugomas Spalio revoliucijos archyve Maskvoje. Paskutinis archyve esantis Kraucevičiaus įsakymas Denikino armijos aviacijai pasirašytas 1919 m. rugsėjo 1 d.

Ilgas kelias iki Lietuvos

Raudonajai armijai sutriuškinus Denikino armiją, Kraucevičius atsiduria Kryme, kur generolas Vrangelis intensyviai telkia savo kariuomenę. Kadangi Vrangelio senas draugas generolas Atkačiovas, su kuriuo Kraucevičius konkuravo dar Denikino armijoje, paskiriamas aviacijos viršininku, Kraucevičius labai įsižeidžia ir savo paslaugų Vrangeliui nesiūlo. 1919 m. pabaigoje, nusprendęs grįžti į Lietuvą, išvyksta į Konstantinopolį. Iš Konstantinopolio per Bulgariją keliauja į Serbiją ir maždaug mėnesį gyvena Belgrade. Iš ten išvyko į Vieną, o iš Vienos - į Berlyną. Berlyne beveik mėnesį gyveno Lietuvos pasiuntinybėje, ir tik po to išvyko į Lietuvą.

Lietuvos aviacijoje

Juozas Kraucevičius 1920 m. liepos 18 d. paskiriamas aviacijos dalies vadu. Prasideda naujas Lietuvos aviacijos etapas. Naujas vadas energingai ėmėsi pertvarkyti aviacijos struktūras. Sparčiai remontuojami iš bermontininkų atitekę lėktuvai. Generolas pats išbandydavo kiekvieną iš naujo surinktą lėktuvą. Buvo parengtas naujas aviacijos etatų projektas. Kraucevičius sugebėjo taip pertvarkyti Lietuvos karo aviaciją, kad po keleto mėnesių ji gana sėkmingai dalyvavo mūšiuose su lenkais.

1920 m. rugpjūčio 26 d. organizuojamas pirmasis pertvarkytos aviacijos skrydis. Juo buvo siekiama pademonstruoti Lietuvos karo aviacijos galią. Šešių karo lėktuvų eskadrilė, vadovaujama Kraucevičiaus, praskrido virš Vilniaus. Šis skrydis miesto gyventojams - ir ne tik jiems - padarė didelį įspūdį.

1920 m. Lietuvos kariuomenei kaunantis su Želigovskio kariuomene, karo aviacija atliko 93 kovinius skridimus. Šešiuose iš jų dalyvavo pats aviacijos viršininkas.

Tapo kariuomenės vadu

1921 m. sausį buvo sudaryta Karo istorijos kolegija, kuri turėjo rūpintis kariuomenės istorijos fiksavimu, organizuoti Centrinį karo muziejų ir karo archyvą. Kraucevičius buvo šios kolegijos narys, rūpinosi aviacijos istorija. Tų pačių metų gegužės mėnesį Respublikos Prezidento įsakymu oro laivyno vadas generolas leitenantas Juozas Kraucevičius buvo paskirtas laikinai eiti kariuomenės vado pareigas. Devynis mėnesius Kraucevičius vadovavo Lietuvos kariuomenei. Vienas iš bruožų, kuris galbūt išskiria Kraucevičių iš kitų iki tol buvusių kariuomenės vadų, yra tai, kad jis labai daug dėmesio skyrė kareivių mokymui. Tai pabrėžė net 1922 m. vasario 16 d. įsakyme kariuomenei:

,,<...> Žinau gerai, kaip visi karštai mylite mūsų Tėvynę - Lietuvą. Matau, kaip Jūs visi džiaugiatės švęsdami savarankiškumo sukaktuves. Puikiai jaučiu, kokiu narsumu atremtumėt kiekvieną, kas mėgintų vėl Lietuvą pavergti. Prie to viso tereikia pridėti šviesos, mokslo, išsilavinimo, ir tada mūsų kariuomenės patys pragaro vartai neįstengs nugalėti“.

Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, iškilo jūros sienų apsaugos nuo kontrabandinės žvejybos, nuo ekonominės kontrabandos ir nuo Lietuvos priešų problema. Be tradicinės jūros sienų apsaugos - karo laivų ir pakrantės policijos ar pasienio kariuomenės, Kraucevičius, atsižvelgdamas į naujausią JAV ir Anglijos patirtį, pasiūlė krašto apsaugos ministrui panaudoti šiam reikalui aviaciją. Jis siūlė pirkti hidrolėktuvus, bombas, Klaipėdoje įkurti hidroaviacijos bazę.

Vizitas Čekoslovakijoje

1923 m. Čekoslovakijos karinė vadovybė pakvietė Lietuvos aviacijos viršininką atvykti su oficialiu vizitu į Čekoslovakiją. Ten Kraucevičius išvyko kartu su lakūnu vyr. leitenantu J. Dobkevičiumi. Čekoslovakijos krašto apsaugos ministras įpareigojo savo aviacijos viršininką supažindinti generolą Kraucevičių ne tik su Čekoslovakijos aviacija, bet ir su visos kariuomenės organizavimu pridurdamas, kad lietuviams jie neturi paslapčių. Jis prašė, kad Kraucevičius pareikštų savo nuomonę apie jų aviacijos organizavimą, pasidalytų savo žiniomis ir patyrimu. Abu su Dobkevičium buvo pakviesti į Karininkų sąjungą ir ten labai iškilmingai priimti. Kraucevičiaus vizitu domėjosi ne tik kariškiai, bet ir visuomenės atstovai. Jis susitiko su keletu profesorių, visuomenės veikėjų. Visi pašnekovai labai domėjosi Lietuva, atvirai reiškė jai savo simpatijas.

Panašus į šį buvo Kraucevičiaus vizitas 1925 m. į Latviją ir Estiją. Ten jis labiausiai domėjosi šių šalių hidroaviacija. Lietuvos aviacijos laimėjimai buvo pademonstruoti 1925 m. rugsėjo 1 d. aviacijos šventėje. Joje dalyvavo ir Latvijos karo lakūnai. Tai buvo didelis ir aviacijos viršininko nuopelnas. 1926 m. Čekoslovakijos vyriausybė už indėlį stiprinant Lietuvos ir Čekoslovakijos ryšius Kraucevičių apdovanojo ,,Baltojo liūto“ ordinu.

Pasipylė skundai

Tačiau ne visi lietuviai lakūnai buvo patenkinti Kraucevičiaus, kaip aviacijos viršininko, veikla. Mat į aviaciją jis iš įvairių šalių buvo pasikvietęs daug rusų lakūnų, buvusių savo bendražygių. Profesiniu atžvilgiu tai, matyt, buvo tikslinga, nes šie lakūnai turėjo didelę patirtį. Lietuviai lakūnai ėmė burtis apie A. Gustaitį, vėliau tapusį aviacijos viršininku. Prieš Kraucevičių į Generalinį štabą pasipylė skundai. Kai kurie skundai buvo labai tendencingi, pikti, neatitinkantys tikrovės. Absurdiškai buvo tvirtinama, kad Kraucevičius nemoka svetimų kalbų, atsiliko nuo aviacijos pažangos. Jis mokėjo keletą užsienio kalbų: prancūzų, vokiečių, lenkų, gerai žinojo naujausius pasaulinės aviacijos laimėjimus, domėjosi įvairių šalių pasiekimais karinės aviacijos srityje. Pradėjus kauptis skundams, į Kraucevičių atkreipė dėmesį ir Lietuvos saugumo policija. Tačiau įrodymų nebuvo.

Atsargoje

1927 m. sausio 27 d. prezidento įsakymu - aviacijos viršininkas generolas Juozas Kraucevičius išleidžiamas į atsargą. Išėjęs į atsargą, Kraucevičius ėmėsi tvarkyti savo ūkį, laisvalaikiu mėgo medžioklę. Jis nenutraukė ryšių su Lietuvos aviacija. Geri santykiai dabar susiklostė su A. Gustaičiu, kitais lakūnais, jis artimai bendravo su A. Smetona, A. Merkiu ir kitais Lietuvos politiniais veikėjais. Draugiški santykiai buvo su Vokietijos bei Prancūzijos pasiuntiniais. Vokietijos pasiuntinio E. Cechlino dukros dažnai vasarą praleisdavo Kraucevičiaus viloje Palangoje.

Aktyviai Kraucevičius dalyvavo Lietuvių-estų draugijos veikloje, buvo renkamas į jos valdybą. 1929 m. Kraucevičius pradėjo dirbti Čekoslovakijos „Škodos“ firmos atstovu Lietuvoje. 1940 m. Tarybų sąjungai okupavus Lietuvą, Kraucevičius dirbo Panevėžio cukraus kombinate, kur buvo montuojamos mašinos, pagamintos ,,Škodos“ gamyklose. Pasikeitus situacijai, įrengimų tiekimas nutrūko. Matydamas, kas vyksta Lietuvoje, ir gerai suprasdamas, kas jo laukia, Kraucevičius išsirūpino komandiruotę, sugebėjo gauti iš NKVD leidimą kartu vykti dukrai ir žmonai. Dukra Emilija gimė 1929 m. Visa šeima išvyko į Čekoslovakiją nuosavu automobiliu. Atvykęs į Prahą sutarties su Škoda“ nenutraukė, joje dirbo ir toliau. Į Lietuvą nutarė nebegrįžti.

Karas

1941 m. birželį prasidėjus TSRS-Vokietijos karui, Kraucevičiai pasiliko gyventi Prahoje. 1942 m. pavasarį iš vokiečių karinės vadovybės gavo leidimą trims savaitėms atvykti į Lietuvą. Iš pradžių gyveno Kaune. Kauno gestapo vertėjas A. Stavrovskis primygtinai bandė įtraukti Kraucevičių į Rusų komiteto veiklą. Sužinojęs, kad šio komiteto tikslas padėti vokiečių administracijai rinkti žmones darbams į Vokietiją, Kraucevičius bendradarbiauti atsisakė. Frontui artėjant, vėl išvyko į Čekoslovakiją.

Rusai artėjo prie Prahos. Reikėjo trauktis toliau. Dukra prisimena, kad ,,Škodos“ gamyklos direktorius davė Kraucevičiui mašiną, kad jis galėtų pasitraukti. Tačiau jis tada sirgo ir vairuoti mašinos negalėjo. Nemokėjo mašinos vairuoti ir žmona. Jie pasiliko Prahoje. 1944 m pradžioje jį vokiečiai sulaikė ir išvežė kasti apkasų, vėliau pateko į belaisvių stovyklą Vienoje, dirbo gamykloje. Tačiau dirbti nepajėgė ir vėl buvo grąžintas į stovyklą. Kadangi mokėjo keletą kalbų, buvo paskirtas vertėju. Po kurio laiko buvo atgabentas į Čekoslovakiją ir dirbo Chomutovo mieste sodininku.

Kai į Čekoslovakiją įžengė Raudonoji armija, Kraucevičius buvo suimtas ir uždarytas į filtracijos stovyklą, po to išgabentas į Drezdeną, iš ten po tardymo, - į Vieną. Po mėnesio vėl pakliuvo į lagerį. Iš lagerio buvo paleistas ir mobilizuotas į 1-ąją atsargos diviziją, iš kurios buvo paleistas ir gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Grįžęs į Kauną, įsidarbino mėsos pramonės valdyboje inžinieriumi elektriku. Tačiau neilgai teko dirbti...

Tardymas

1946 m. kovo 3 d, vakare, prie buto durų sustojo kauniečiams jau gerai pažįstamų žmonių grupė. Tai - Kauno saugumo operatyvininkai. Dvi valandas vyko krata. Nieko neradę, įsakė Kraucevičiui eiti kartu su jais. 1946 m. rugpjūčio 5 d. oficialiai Kraucevičiaus tardymas buvo baigtas. Ką jis patyrė tardymo metu, niekada nepasakojo net dukrai. Tik prieš mirtį, sirgdamas vėžiu ir kankinamas skausmų, prasitarė, kad tai smulkmena, palyginti su tuo, ką teko iškęsti, kai Kauno saugumiečiai badė panages adatomis ir tarp durų laužė pirštus. Rugpjūčio 20 d. byla buvo nagrinėjama uždarame karinio tribunolo posėdyje, nedalyvaujant nei kaltintojams, nei gynėjams, nei liudytojams. Kraucevičius nuteisiamas 10 metų bausmę atliekant darbų pataisos kolonijoje bei 5 metams po bausmės atlikimo atimamos pilietinės teisės.

Bausmės vieta Kraucevičiui buvo parinkta Karagandos sritis. Ten jis dirbo plėšiniuose. Matyt, nereikia smulkiau pasakoti, ką teko patirti generolui Berijos įstaigose. Lietuvos žmonėms tai labai gerai žinoma. Po Stalino mirties 1954 m. Kraucevičius buvo paleistas.

Grįžęs į Kauną, jis susidūrė su daugybe problemų: miesto valdžia atsisakė jį priregistruoti, negalėjo gauti darbo. Šiaip ne taip įsidarbino bitininku. Iš lagerio grįžo jau sunkiai sirgdamas, todėl pradėjo rūpintis pensija, tačiau jos negavo. 1960 m. gegužės mėn. būdamas 81 metų amžiaus, rašo TSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkui, prašydamas peržiūrėti jo bylą ir panaikinti teistumą. Savo prašymą jis užbaigė žodžiais: „neturėdamas jėgų dirbti ir negaudamas pensijos, lieku be duonos ir be kampo, o tai tolygu pražūčiai“.

Kraucevičiaus prašymas buvo perduotas ištirti Lietuvos TSR prokuratūrai. 1960 m. birželio 15 d. Lietuvos TSR prokuroras V. Galinaitis patvirtino savo padėjėjo, justicijos patarėjo Voronkovo išvadą, kad Kraucevičiaus kaltė visiškai įrodyta ir nėra jokio pagrindo jo bylą peržiūrėti ir jį reabilituoti. Kraucevičius ėmė ieškoti lengvesnio darbo. Pagaliau įsidarbino viename Kauno politechnikos instituto fakultete budėtoju.

1964 m. kovo 4 d. generolas leitenantas Juozas Kraucevičius mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Teisingumo valanda atėjo tik 1990 m. metais. Tų metų kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiais teismas panaikino 1946 m. Karinio tribunolo nuosprendį ir Juozą Kraucevičių reabilitavo.

Parengė Bronius LAZARAITIS