Mes turime 171 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1973
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18243
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:149524
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Žvarba gena paukščius arčiau žmogaus

2019 m. lapkričio 27 d., trečiadienis, Nr.87(1907)

Šį rudenį kaip niekad anksti pradėjau lesinti paukščius. Pakabinau lesyklas spalio antroje pusėje ir tuoj pat atsirado pirmieji klientai – zylės ir karklažvirbliai. Nors keletą dienų lesyklos buvo tuščios, paukščiai vis tupinėjo, o zylės retkarčiais priskridusios prie lango, mojuodamos sparnais, tarsi norėjo pasakyti: „Būk žmogus, lesyklas tai pakabinai, o kur saulėgrąžos?“ Taip pradėjau šiek tiek įpilti lesalo. Žinau, gamtininkai mane, ko gero, bars už ankstyvą lesinimą, nors Selemonas Paltanavičius vieną kartą sakė, kad pakabinus lesyklas reikia saujelę maisto įpilti, kad paukščiai žinotų, kur yra maisto, o kai jau rimti šalčiai spustelės ir sniegas žemę užklos, jau daugiau duoti lesalo. Tą ir darau, palengva didinu normą. 

Šį rudenį susidūriau su rimta problema – kėkštais, kurie atskridę beveik viską surenka, o mažiems paukšteliams lieka, kas lieka. Teko ieškoti išeities. Krikšto sūnus Jonas padarė naują lesyklą, su vos 5 cm aukščio tarpais. Ilgokai kėkštas bandė patekti į lesyklos vidų, bet vieną kartą žiūriu, ogi sėdi gražuolis viduje ir žvalgosi, lyg ironizuodamas sakytų: „Na, ką, nepavyko jums manęs atsikratyti.“ Tiesa, į vidų patenka tik liesesni, ir tai retai. Orams atvėsus, pučiant žvarbiam vėjui, paukščių prie lesyklų padaugėjo, ir mano „gamtos kanalas“, taip vadinu vaizdą per langą į lesyklas, rodo puikius vaizdus iš paukščių gyvenimo. Galiu pasidžiaugti, kad šiemet lesinimo teritorijoje jau apsilankė 13 rūšių paukščiai, tai didysis, vidutinis ir mažasis margieji geniai, didžioji, mėlynoji ir pilkoji zylės, bukutis, karklažvirblis, paprastasis kikilis, žaliukė ir net svečias iš šiaurės – šiaurinis kikilis. Nebuvo jis jau senokai. Kėkštą jau minėjau, o kaip nepaminėti sviliko, toks karališkas, gražus paukštis.

Žvarba jau gena sparnuočius prie žmogaus. Pasirūpinkime jais, o jie atsidėkos savo čiulbėjimu ir uodų, musių ir kitų įkyrių skraiduolių gaudymu.

Algis JAKŠTAS