Kaip įprasta Adventą apibrėžiame kaip keturias savaites iki Kalėdų. Dažniausiai jis sutapatinamas su krūva įvairiausių draudimų: negalima linksmintis, reikia pasninkauti ir t.t. Labai liūdna, jei mes matome tik tokį adventą – paženklintą liūdesiu ir nusiminimu. Ne, tokio advento nereikia. Tada jis praranda savo prasmę. Tampa tik kankinančiu ir nesuprantamu laikotarpiu.

Adventas – tai pirmiausiai džiugus laukimas. Ne laikas advente liūdėti ar bijoti. Bažnyčia kviečia žmones advento laikotarpį išgyventi rimty ir susikaupime, bet ne dėl to, kad yra kažkokia proga liūdėti, ar kad Bažnyčiai įprasta „liūdnai“ sutikti šventes. Visai ne tai.

Šis Bažnyčios raginimas, sakyčiau, yra šauksmas: Dėmesio!Adventas!

Kam to reikia? Pirmiausiai jei mes apsižvalgytumėme aplink ir bent minutei stabtelėtumėme ir pamąstytumėme tyloj ir ramybėje, išsigąstumėme, kiek daug aplink mus triukšmo, chaoso, begalinio skubėjimo, vėlavimo, iš to kylančio nepasitenkinimo, pykčio. Mes neturime net laiko pajausti, ką reiškia gyventi, ką reiškia ramybė, tyla. Neturime laiko pabūti su savimi ne tik be to išorinio triukšmo, bet ir be vidinio triukšmo, kurio mumyse kartais net gi daug daugiau.

Šis bažnyčios kvietimas – Dėmesio! Adventas! – yra skirtas ir mūsų vidiniam gyvenimui, mūsų širdies pasauliui, kuriame taip pat gausu chaoso. Tas išorinio gyvenimo netvarkingumas suardo ir mūsų trapų vidinį pasaulį. Juk mes net ir atsigulę į lovą dažnai vis mąstome apie tai, ko nepadarėme, ką blogai padarėme. Be to, svarstome gausybę buitinių bei darbo klausimų ir net neturime laiko pailsėti vidumi, pabūti bendrystėje su Dievu, su savimi, su tuo žmogum, kuris yra šalia.

To pasekmė – mumyse atsiradusi „skylė“, kuri yra tarsi kažkokia žiojinti mums skausminga tuštuma. Mums kyla noras nuo jos pabėgti, nes kovoti su ja neįstengiame. Dėl to tampame pikti, išsiblaškę, grubūs, pasimetę, nesaikingai vartojame alkoholį, kitas svaiginamąsias medžiagas, neturime džiaugsmo, esame depresiški ir nelaimingi. Viską bandome „sukišti“ į save, kad tik nejaustumėme tos mus ardančios tuštumos ir beprasmybės.

Adventas kaip tik ir duotas tam, kad tai būtų laikas, kai mes turėtumėme progą įsisąmoninti turintys tą tuštumą, pajausti žmogiškos pilnatvės ilgesį – Dievo ilgesį. Dievo, kurį labiau ir tikriau norėtųsi pačiupinėt, pajausti. Ko gero, dėlto Jis ir taps mažu vaiku, kad mes galėtumėme labiau prie Jo prisiliesti.

Kažkada Nyčė yra pasakęs: „Kas vieną dieną turės paskelbti svarbią žinią, tas nutils ilgam; kas nori iššaukti žaibą, ilgą laiką turi būti debesimi“. Šie žodžiai tinka ir advento laikotarpiui.

Susikaupti tam, kad nepražiopsotumėme įvykių ir garsų gausoj galėtumėm kuo labiau ir kuo tikriau patirti Kalėdų stebuklą.

Visada iš tylos, iš gilaus mąstymo, iš širdies gelmės gimsta gražūs, gilūs ir tikri dalykai. Čia niekada nebus vietos paviršutiniškumui, veidmainystei. Todėl patas Advento laikas meta mums iššūkį: apmąstyti savo gyvenimą, nesislėpti už neišspręstų problemų ar neatsakytų klausimų, rinktis tuos dalykus, kurie yra teisingi ir tikri ir galop pradėti naują gyvenimą.

Kun. Deimantas BRAZIULIS