Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3431
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13618
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89648
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Maskviškiui Romui lietuvių kalba – antra gimtoji kalba

2019 m. gruodžio 7 d., šeštadienis, Nr.90 (1910)

Ne taip dažnai sutiksime žmogų, gimusį, augusį ir gyvenantį ne Lietuvoje, bet turintį lietuviškų šaknų, kuris puikiausiai kalbėtų lietuviškai. Maskviškis Romas Rakčejev – vienas tokių. Nors ne kartą apie Romą girdėjau pokalbių su Broniumi Lazaraičiu metu, bet pirmą kartą susitikau Paliesiaus dvaro koncertų salėje „Pasaga“ koncerto metu. Tada ir kilo mintis pasišnekėti. Romas Rakčejev mielai priėmė mano pasiūlymą, ir kitą dieną susitikome Švenčionyse.

- Romai, esi lietuvis, gimęs, augęs ir gyvenantis Maskvoje?

- Šiaip esu pusiau lietuvis. Mano mama Elena Gražina Venclovaitė buvo lietuvė. Su Lietuva aš nuo vaikystės buvau ir esu tampriai surištas. Mano mama, baigusi Vilniaus universitetą (studijavo geologiją), gavo įsakmų pasiūlymą važiuoti dirbti į Sibirą. Buvo pasakyta, kad jei ji atsisakys, iš viso uždarys gamtos fakultetą, nes tiek geologų Lietuvai nereikėjo, o Rusijos platybėse jų trūko. Mamai teko važiuoti į Sibirą, nors ir labai bijojo, nes rusiškai normaliai kalbėti beveik nemokėjo. Mamos gimtasis Graužiečių kaimas yra prie Ukmergės. Tiesa, dabar to namo jau nėra, o 1945 metais persikėlė prie Klaipėdos, kur buvo daug vokiečių paliktų žemių. Senelis nuvažiavo, įsmeigė lentelę, kad užimta, ir ten persikėlė visa šeima. Knygoje „Gyvenimo upė“ kaip tik ir aprašo vaikystę ir jaunystę, prabėgusią netoli Ukmergės, ir kaip mamos šeima persikėlė į Klaipėdos kraštą, ir kaip ji, faktiškai nemokėdama rusų kalbos, išvažiavo dirbti pagal paskyrimą į Sibirą. Dirbdama Sibire, Altajuje, surinko daug įvairios medžiagos ir atvažiavo į Maskvos universitetą stoti į aspirantūrą. Čia ji ir susipažino su būsimu mano tėvu Anatolijum Rakčejevu. Tėvas – tikras maskvietis. Beje, mano močiutė iš tėvo pusės buvo labai tikinti, net tarybinės pensijos buvo atsisakiusi. Tėvas irgi nebuvo į komunistų partiją įstojęs, nors dirbo universitete. Mano abu tėvai dirbo Maskvos Lomonosovo universitete, beje, mama pasiliko savo pavardę, tai leido dirbti jiems vienoj katedroj. Taip ir mes su seserimi atsiradome, - apie savo pradžių pradžią pasakoja mano pašnekovas maskvietis Romas Rakčejev.

- O dabar, Romai, gal apie savo gyvenimą papasakok.

- Augau Maskvoje. Tarnavau kaip ir dauguma jaunų vyrų kariuomenėje, pasienyje prie Japonijos jūros.

- Romai, o kaip gyvendamas Maskvoje išmokai lietuvių kalbą ir jos nepamiršai?

- Aš visą laiką mokėjau lietuvių kalbą, gal tik kariuomenėje kiek mažiau teko ja bendrauti. Gimiau Maskvoje, Arbate, po to mane visai mažą atvežė į Sudmantų kaimą prie Klaipėdos. Kadangi pas mano močiutę buvo aštuoni vaikai, tai įsivaizduojat, kiek pusbrolių ir pusseserių aš turėjau. Iš vaikystės be kita ko prisimenu didelius rugių laukus, kuriuose dažnai ir pasiklysdavome, senas vokiečių kapines, į kurias būdavo baisu eiti, bet ten augo labai skanios avietės... Senelis turėjo didelį sodą, kuriame augo ne tik obelys, bet ir kriaušės, slyvos ir kita. Teritorija buvo didelė... Jau vėliau, kai į Maskvą važiuodavau, pilną kupė prikraudavo visokių gėrybių. Būdamas pas senelius aš ir išmokau gerai kalbėti lietuviškai. Kai man buvo ketveri, tėvai atsivežė į Maskvą, tai aš ir vaikų darželyje lietuviškai kalbėjau, o ten niekas nesuprato, ką aš sakau. Po to buvo laikotarpis, kai lietuvių ir rusų kalbos pynėsi, kol galų gale jos atsiskyrė, ir man jos abi – kaip gimtosios.

- O kokį įspūdį paliko kaime išaugusiam keturmečiui Maskva?

- Pirmas didelis įspūdis man buvo tėvas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip toks didelis ir nesupranta, ką sakau. Tėvas šiek tiek mokėjo lietuviškai, bet nekalbėjo. Paskui šiek tiek lietuvių kalba atitolo, bet net ir tarnaujant kariuomenėje, su vienu žmogumi bendravau lietuviškai. Taigoje gyveno buvęs lakūnas lietuvis, kuris atnešdavo ženšenio. Jam norėjosi pakalbėti lietuviškai, nors ir kalbėjo jis prasčiau lietuviškai už mane.

- O kaip gyvenimas klostėsi po tarnybos kariuomenėje?

- Daug kuo užsiiminėjau. Kaip tik tuo metu Lietuvoje prasidėjo nepriklausomybės siekio judėjimas. Per 1991 metų sausio įvykius ir aš į Vilnių atvažiavau. Iš pradžių traukiniu tiesiogiai atvažiavau iki Rygos, o po to su taksi į Vilnių. Ir mes su pusbroliu Ričardu Rimkum ėjom prie radijo ir televizijos bokšto, po to  prie Parlamento nuskubėjom. Ten su Sigitu susipažinau, ten ir su kitais draugais susipažinau. Beje, tuo metu mano dėdė Vilniuje ir Kaune atidarė turistines agentūras. Lietuvoje tuomet dar nebuvo ambasadų, ir aš pasus veždavau į Maskvą, į ambasadas. Maskvoje eidavau ir į Vokietijos, ir į Kanados, ir kitas ambasadas. Po sausio įvykių bičiulis Liutauras Strimaitis man pridėjo kasečių su nufilmuota medžiaga, ir aš tas kasetes išdalinau ambasadose.

- Romai, ar nebuvo baimės dalyvaujant sausio įvykiuose?

- Kokia ten baimė, kai tau vos virš 20!?.

- O kaip Maskvos megapolyje, kur žmonių keliskart daugiau nei Lietuvoje, susiradai žmoną lietuvę?

- O čia įdomi istorija. Mano pusbrolis Liutauras studijavo teisę Vilniaus universitete. Dažnai lankydavausi pas jį Saulėtekio alėjoje. Ten būdavo ir jo draugas Girutis, kuris sakydavo, kad Maskvoje jo pusseserė studijuoja. Davė jos telefoną. Užsirašiau. Vieną vakarą sėdim su draugu, ir kažkaip prisiminiau, kad turiu merginos telefoną, bet kažkaip taip tiesiai prisistatyti lyg ir netiko. Sugalvojome, kad turime perduoti lauknešėlį nuo pusbrolio. Pripirkome visokių skanėstų ir nuvarėm. Loreta klausia, ar čia nuo Giručio. „Taip taip“, - sakome. Pasėdėjome ir išvažiavome su draugu, bet pamiršti to susitikimo vis negalėjau, ir po mėnesio paskambinau. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Po to susituokėme, dabar auginame sūnų ir dukrą.

- Kiek žinau iš Broniaus, esi užkietėjęs keliautojas?

- Gal tas noras keliauti iš paauglystės, kai mane tėvai imdavo į geologines ekspedicijas. Po to kariuomenėje po sopkas tekdavo palaipioti, tad žinojau, kaip į kalnus reikia lipti. Kažkaip viskas susidėliojo taip, kad ir keliautojų klubą su bendraminčiais įkūrėme. Ir dabar kasmet kartą, o kartais ir daugiau išsirenkame maršrutą ir keliaujame. Keliaujame po kalnus, džiungles. Kiekviena kelionė yra išbandymas ir pažinimas. Kiekvienas susitikimas su vietiniais gyventojais irgi palieka neišdildomą įspūdį. Geografija tave padaro įdomesniu žmogumi. Tos kelionės daug ko išmoko, ir tu gali lyginti savo ir jų gyvenimą. Man įdomiausi žmonės, kurie ten gyvena. Kartais pasijunti lyg būtum patekęs į laiko mašiną, kuri tave grąžina kelis šimtus metų atgal, o kai imi lyginti indėnų gyvenimą, tai laikas gal ir tūkstančius metų sugrįžta. Patenki į viduramžius. Visko būna. Žinoma, kiekvienai kelionei mes ruošiamės rimtai. Stengiamės rasti žmonių, kurie nori parodyti savo šalį, taip ir po Mongoliją, ir Nepalą, ir kitas šalis keliavome. Žinoma, būna įvairių situacijų, tuo ir įdomios tos kelionės. Su mumis ir keli lietuviai važinėja, o ir sūnus po trupučiuką jau į keliones  įsitraukia. Ekspedicijų metu puikiai atitrūksti nuo gyvenimiškų problemų, tai galimybė pailsėti protui, - sako Romas Rakčejev.

Paskui dar ilgokai kalbamės apie įvairiausius susitikimus su žvėrimis. Jam trejetą kartų ir su meškomis teko susitikti. Tai, kaip Romas sako, palieka įspūdžius visam laikui, o vietų, kur galima keliauti, net ir Rusijoje yra. Dar liko neaplankytas Australijos žemynas. Visada Romas mielai važiuoja į Lietuvą ir, žinoma, į žmonos Loretos gimtinę – Švenčionis. Dažnai lankydamasis Lietuvoje, mato vykstančius pokyčius, pastebi, kad Lietuva vis gražėja, bet liūdna, kad palengva tuštėja maži miesteliai, kaimai. Matyt, tokia vis labiau urbanistikos keliu žengiančio pasaulio tendencija...

Algis JAKŠTAS