Praėjusią savaitę Pašaminės bibliotekoje vyko jau šeštas Aukštaitijos poezijos almanacho „Atokios stotys“ pristatymas. Almanacho leidėjas Vytautas Kaziela, suskaičiavęs, kad Pašaminėje jis jau aštuntą kartą, juokavo, jog pradeda metus skaičiuoti nuo Pašaminės iki Pašaminės – kaip susitikimas, taip dar vieneri metai. Tik šįkart poezijos šventė vyko ne vakare, kaip įprasta, o jaukią popietę, dar su šviesa. „O tai vis atvažiuodavau pas jus naktį ir išvažiuodavau naktį“... - juokavo V.Kaziela. Atvyko jis su kolegėmis – jau gerai pažįstama pašaminiškiams Regina Katinaite – Lumpickiene ir almanacho debiutante Rasa Mileryte.

„Apie almanachą kalbėti sudėtinga, - pristatydamas naują leidinį kalbėjo uteniškis poetas, žurnalistas, almanacho iniciatorius, sudarytojas ir leidėjas Vytautas Kaziela. - Jis visą laiką atsinaujina, ateina nauji autoriai“. Jis prisipažino, kad jau buvo kilę abejonių, ar leisti almanachą, bet paskui nusprendė, kad bent iki 10-ies tikrai reikia. „O gal ir 20 -ies“, - mįslingai su šypsena porino Vytautas Kaziela.

Šiais metais išėjo jau devintas almanacho leidimas. Per 9 metus almanache buvo išspausdinta daugiau kaip 150 autorių eilės. Ši puiki poezijos rinktinė išeina metams baigiantis, tarsi savotiškas Aukštaitijos poetų metų literatūrinio derliaus vainikas. Yra autorių, kurių eilės – vis naujos – keliauja kone per visus almanacho leidimus. Malonu pabrėžti, kad vienas jų - „Švenčionių krašto“ redaktorius Algis Jakštas, per du dešimtmečius savarankiškai išleidęs 11 savo poezijos knygų. Almanachas turbūt prarastų savo „veidą“, jeigu jame nerastume leidėjo Vytauto Kazielos ir almanacho kalbos redaktorės Reginos Katinaitės – Lumpickienės, kuriančios išskirtine aukštaitiška tarme, poezijos pluoštelio. Čia niekas nedominuoja – visi poetai suneša „Atokias stotis“ po pluoštelį, kaip bitės medų. Tik tas „medus“ dažnai su pelyno prieskoniu. Vos keletu eilučių, posmų poetai perteikia ištisas jausmų dramas, jautrius išgyvenimus, prisiminimus, meilės ilgesį, gyvenimo prasmės ieškojimus. Eilėse išties daug meilės – gyvenimas sukasi aplink ją gal net stipriau, negu žemė aplik savo ašį. Meilės ir kaip smėlis tarp pirštų bėgančio laiko dar niekas neįsigudrino įkalinti. Nebent posmuose...

„Atokios stotys“ – geras startas jauniesiems kūrėjams. Leidėjas Vytautas Kaziela kasmet stengiasi įtraukti į almanachą vis naujų autorių, taip pat ir jaunimo – reikia jauno vėjo. Tarp jų yra tikrų perliukų. Sudarytojas net pats stebisi almanache spausdinamų jaunųjų autorių eilių brandumu. Jis atkreipė dėmesį į labai jaunos poetės – dar moksleivės – eiles, o renginio vedėja Danutė Bagdanavičienė – į Rasos Milerytės, kuri svečiavosi Pašaminėje, smagiai prisistatė ir paskaitė savo eilių. Mergina dar tik vieną knygą išleidusi, o mintys – gilios, eilėraščiai brandūs.

„Lietuvos provincija nėra tuščia – yra kuriančių, savitai kalbančių ir matančių žmonių, - sakė Vytautas Kaziela. - Būtų negerai, jeigu jos balso nesigirdėtų“.

Šalies mastu išeina almanachas „Poezijos pavasaris“, bet, kaip pastebi V.Kaziela, ten visi nesutilps, nors jie galbūt ne mažiau įdomūs ir talentingi, o dar įtraukiami ir užsieniečiai, tad provincijai sunku prasibrauti. Štai kodėl turi eiti ir gyvuoti „Atokios stotys“.

Šiais metais „Atokiose stotyse“ taip pat yra 5 užsienio autoriai – pirmą kartą jame svečiuojasi „Aukštaitijos literatūrinės vasaros“ dalyviai iš Latvijos, Lenkijos ir Sakartvelo. Mat tuo metu neišėjo almanachas „Birželio sodai“, tad vasaros literatūrinės šventės svečius teko priglausti „Atokiose stotyse“. Iš tikrųjų tie žmonės labai patenkinti, džiaugiasi, o jų eilės almanachui suteikė įvairovės, jautresniems skaitytojams – kartais ir emocijų audras dėl neįprasto mums drastiškumo ir jausmų vertinimo. Verta paskaityti! Leidėjas almanachą padovanojo Pašaminės bibliotekai, galbūt jį įsigys ir kitos rajono bibliotekos.

O po metų laukiamas jubiliejinis – 10-asis „Atokių stočių“ pasirodymas. Vytautas Kaziela žada staigmenų – leidinys bus solidus, gal net vilniečiams nosis nušluostys.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ