Mes turime 149 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1055
mod_vvisit_counterŠią savaitę:8118
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:70317

Saulėtas Oksanos kūrybos pasaulis

2012 m. gegužės 9 d.,trečiadienis Nr.35 (1178)

Pirmą kartą Oksanos Gončarovos tapytus paveikslus pamačiau prieš keletą mėnesių Švenčionių vidurinės mokyklos aktų salėje. Įėjau ir staiga pajutau kažkokią keistą šilumą, kurią skleidė ne saulė, o ant sienų kabantys gėlių paveikslai. Pažiūrėjus lyg ir nėra nieko stebuklinga, tiesiog nutapytos gėlės, bet kaip tik tas paprastumas ir nuoširdumas ir kėlė tą žavesį. Kūryba visais laikais, kiek egzistuoja žmonija, buvo ir, matyt, liks paslaptimi. Kartais mes net nežinome, kokie talentai, gebėjimai slypi mumyse, taip atsitiko ir Oksanai, kuri ramių ramiausiai dirbo mokytoja Švenčionių vidurinėje mokykloje ir pati nejautė, kad turi talentą tapyti, o gyvenimiška situacija suteikė šansą, vienas po kito ėmė gimti paveikslai. Daugiausia tai gėlių paveikslai, spinduliuojantys šviesą ir teigiamą kūrėjos energiją.

Nobelio premijos laureatas indų poetas, filosofas Rabindranatas Tagorė yra pasakęs: „Tai, kas tikra, kas spindi savimi, o ne dirbtinumu, yra gražu“. Manau, kad šitie žodžiai labai tiksliai apibūdina Oksanos kūrybą, nes jos paveikslai spindi ir skleidžia nematomą šilumą.

O kaipgi prasidėjo jos kūryba? Stovėdami prie paveikslų su Oksana ir kalbėjomės apie kūrybą, apie grožį ir gyvenimą. Gyvenimą, kuris kartais mums duodamas išbandymus suteikia galimybę išreikšti save kūryboje, dovanoti žmonėms ne tik grožį, bet ir savo šilumą.
- Pradėjau tapyti gydymo metu po sunkios ligos. Gydytoja man patarė, kad būtų lengviau, pradėti rašyti ar piešti. Pradėjau piešti spalvotais pieštukais, o vėliau – ir akriliniais dažais.

- O kodėl būtent gėlės, gal tai susiję su biologės specialybe?

- Tiesiog norėjau piešti gėles, jas piešiu daugiausia ir dabar. Kaip sakiau, pradėjau piešti spalvotais pieštukais. Turiu apie 20 tokių paveikslų, o vėliau ėmiau tapyti ir ant drobės. Žinoma, pradėjus rimčiau domėtis, teko ir nemažai literatūros pasiskaityti, nes piešimas man mokyklos laikais sekėsi nekaip. Staiga atsiradus norui piešti, tapyti, teko ir rimčiau pasidomėti kūrybos paslaptimis, technika.

- Oksana, o kas pačiai įdomiausia kūrybos procese?

- Aš net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą, nes aš niekada neplanuoju, ką nutapysiu, tiesiog paimu paruoštą drobę, pastatau, ir ji pora dienų stovi, aš tiesiog vaikščiodama į ją retkarčiais pažiūriu. Būna ir taip, kad pradėdama tapyti galvoju apie vieną siužetą, o išeina visai kitas. Dažniausia viskas atsiranda kažkaip savaime, spontaniškai. Jeigu kažkas iš draugų paprašo nupiešti paveikslą, tada aš galvoju apie tą žmogų ar jo šeimą, ir nupiešusi paveikslą pamatau, jog yra žiedų tiek, kiek šeimos narių. Kas tai? Mistika ar tiesiog sutapimas...

- Ar nuo nuotaikos priklauso paveikslo turinys, nutapyta gėlė?

- Nežinau, gal šiek tiek. Štai paveikslą su orchidėjomis tapiau sau, nes mano gėlė - orchidėja, kiekvienas atvejis yra kitoks, ir juos visus sunku apibendrinti vienu ar dviem žodžiais.

- Kaip tavo artimi žmonės, kolegos reagavo į tavo tapybą?

- Daugeliui buvo smalsu sužinoti, ar anksčiau piešiau, o kai pamatė parodoje sukabintu darbus, palinkėjimai ir vertinimai buvo nuoširdūs. Tai mane džiugina. Per pusantrų metų nutapiau per 30 paveikslų, didžiąją jų dalį esu padovanojusi, o čia, parodoje, jie tarsi mano vaikai susirinko į vieną didelę šeimą. Matydama juos aš galiu įvertinti tai, ką padariau, ką daryčiau galbūt kitaip, bet tai buvo tos akimirkos dvasinė ar emocinė iškrova. Tai lyg žaibo kirtis, kai stovi prie drobės ir staiga imi piešti vieną ar kitą gėlę, o kartais ir peizažą, bet peizažų nedaug, kaip ir mistinių energetinių paveikslų, bet jų yra... Po ligos aš ne tik pradėjau tapyti, dovanoti savo kūrybą žmonėms, bet ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip. Aš džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena, mėnesiais, metais. Gyvenimas tarsi įgavo kitą prasmę, kitą vertę. Mes turime džiaugtis gyvenimu, mažiau sureikšminti kasdienines problemas. Džiaugiuosi atsiradusia galimybe kurti ir dovanoti savo kūrinius artimiems draugams, bičiuliams. Pastebėjau įdomų dalyką – kuo gėlė paprastesnė, labiau pažįstama, tuo sunkiau ją tapyti. O juk taip ir su žmonėmis būna, kartais atrodo, kad žmogų gerai pažįsti, o kai atsiveria jo vidinis pasaulis, supranti, kiek mažai žinota, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Oksana Gončarova, kurios tapytais paveikslais jau gali pasigrožėti ir Švenčionių viešosios bibliotekos lankytojai, o aš šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti mano jau minėto ir cituoto Rabindranato Tagorės žodžiais apie gėles ir grožį: „Negaišk skindamas gėles, kad jas išlaikytumei, bet eik ir eik pirmyn, ir gėlės išsilaikys tavo kelyje... Norėdamas paliesti – gali netekti, nesiartindamas – gali turėti amžinai.“ Nenuvys ir Oksanos tapytos gėlės, jos žydės paveiksluose, spinduliuodamos gėrį, nuoširdumą, su kuriuo Oksana tapė ir tapo savo paveikslus.

Algis JAKŠTAS