Malonu yra kam nors kažką patarti ar jam padėti kokį nors gerą darbą atlikti. Kartu malonu yra ir jausti to žmogaus padėką.

Tačiau gyvenime dažnai taikosi atvejai, kai ne tik nepadėkojama už gerą patarimą ar pastabą, bet atvirkščiai – būni sumenkintas, o neretai – ir suniekintas. Yra net ir toks, vadinamajam juodajam humorui priskirtinas pastebėjimas – nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas.

Šios dienos rašinyje mėginsime paaiškinti, kodėl kartais taip atsitinka.

Pavyzdžiui, tavęs kažkas paklausia ar pasiteirauja, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą, ir tu jam paaiškini. Tas klausimas dažniausiai būna netikėtas. Apie tai tu nesi pagalvojęs ir paaiškini taip, kaip tu supranti. O klausiantysis dažniausiai būna su tuo dalyku gerai susipažinęs, tačiau kažkuriame momente tas reikalas jam stringa. Taigi tu jam paaiškini, kaip, tavo manymu, tą dalyką galima išspręsti. Ir... čia viskas ir prasideda.

Kai tu klausiančiajam aiškini, kaip tą dalyką galima atlikti, jis pamato (tu pats to nematai), kad kai kuriuos momentus tame reikale tu supranti labai primityviai. Tavo patarimo gavėjui tampa tarsi jau nesvarbu, kad tavo aiškinamu būdu tas reikalas išsisprendžia. Jam čia labiau atsiskleidžia tavo nesusigaudymas kai kuriuose dalykuose, o svarbiausia, kad tai, ką tu paaiškinai, jis gali atlikti daug geriau ir paprasčiau. Ir vietoj to, kad jis tau padėkotų, jis pareiškia, koks tu esi neišmanėlis (o dažnai ir – koks esi kvailas): juk tą dalyką gi galima atlikti ne taip, kaip tu čia aiškini, o daug paprasčiau!

Neteigiu, kad visi šitaip elgiasi. Tačiau ką nors paaiškindamas, tokio elgesio (nemandagios reakcijos) visada gali tikėtis. Jei kalbėčiau apie save, tai aš tik vienu atveju būnu tikras, kad už kažko paaiškinimą mano atžvilgiu nebus kaip nors nemandagiai reaguota – kuomet kažką paaiškinu Reškutėnuose gyvenančiai muziejininkei (buvusiai mokytojai) Viktorijai Lapėnienei. Nežiūrint į tai, kad vėliau skaitydamas tai moteriai nusiunčiamus savo ko nors paaiškinimus, neretai lieku pats jais (savo paaiškinimais) nepatenkintas.

Kai kurie žmonės turi, sakyčiau, įgimtą savybę dalintis tuo, ką jie laiko geru. Padarius gerą darbą nedera laukti kokio nors materialia forma pasireiškiančio atsilyginimo. Materialiai atsilyginus, geras darbas tampa tarsi parduota preke ar paslauga ir tokiu būdu praranda savo moralinio spindesio dalį. Todėl neveltui žmonės ragina vienas kitą: padarius gera, už tai nereikia tikėtis jokio atlyginimo. Tačiau...

Tačiau moralinė nuostata, kad padarius gerą darbą neturi būti laukiama kokio nors materialiai pasireiškiančio atsilyginimo, turi ir kitą labai svarbią (šiame reikale – gal net svarbiausią) savo pusę, kurią būtina čia paminėti.

Taigi, kaip jau sakėme, padarei gera, nesitikėk, tuo labiau – nereikalauk, kokio nors atsilyginimo. Užmiršk apie tai. Na, o kaip privalai elgtis tuomet, kai kas nors tau padarė gera. Kitaip sakant, kaip privalai elgtis, kada tu esi ne gero davėjas, bet jo gavėjas? Ar ką nors gera gavęs turi apie tai jau pamiršti? Anaiptol. Padariusiam gera visada privalai jausti dėkingumą.

Jaučiu, kad šitoje vietoje kas nors man gali tarsi ir paprieštarauti: girdi, jo pateiktomis rekomendacijomis ar pasiūlymais aš nepasinaudojau – jie buvo primityvūs ir tą reikalą aš sutvarkiau visiškai kitaip, negu jis man rekomendavo.

Mielasis, jei šitaip atsitiko, tai tada pasakyk man, kodėl tu to savo reikalo nesutvarkei iki tol, kol nebuvai gavęs tų primityvių pasiūlymų? Suprask gi pagaliau, kad būtent tie tau duoti primityvūs pasiūlymai tavyje ir įžiebė (staiga įžiebė) tą kitokią to dalyko supratimo šviesą. Todėl būtent už tai būk dėkingas tam žmogui, o Dievui ir likimui – už tai, kad jį sutikai.

Vadinasi, išvada tokia: gera padaręs – nesitikėk atsilyginimo; gera gavęs – nepamiršk ir būk dėkingas. Nepamiršk - judėjimas šitoje gatvėje vienpusis. Žinoma, malonu, kada kas nors atgal atsisuka ir šypsodamasis į tave pasižiūri... Tarsi palaukia tavęs...

Algimantas MILAŠIUS