Pusė aštuonių ryto. Aš žmogus? Žvelgiu per langą, eina vaikai mokyklos link, suaugę – darban. Eina vyras su žmona ir kokių 9 metukų dukryte, veda, matomai, mokyklon. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, linksmi. Byra ašaros, nebenoriu gyvent. Siaubingai skauda galvą, pykina, ir iš viso – skauda viską, ką gali skaudėt. Bet tai tik maža smiltelė to, kas darosi mano dūšioje. Tai neišpasakytos kančios. Giliai dūšioje suprantu ir tą puikiai žinau, kad aš alkoholikas, padugnė. Niekam nebereikalingas melagis, apgavikas. Aš ne žmogus, aš šiukšlė. Draugų nebeturiu, šeimai aš esu niekas, giminės nenori net matyt. Nusižudyt ir tai neturiu valios. Ką daryti? Atiduočiau pusę savo gyvenimo, kiek jo ten beliko, kad galėčiau nebegerti, kad būčiau žmogumi. O juk kažkada su draugų kompanija kavinėje ar baliuje per gimtadienius ir galėjau kaip ir visi linksmintis ir kitą dieną gyventi normalų gyvenimą. Ką daryti? Daktarai sako, tu alkoholikas, eik iš čia! Draugai važiavo koduotis, grįžo, ir tuoj pat vėl gerdavom. Nepadėjo! Nebežinau, kaip užbaigti tą košmarą. Belieka tik ieškoti, kur vėl išgert, kad nebebūtų to nepakeliamo skausmo, ir gerti, kad greičiau nudvėsčiau, kad bent jau nebemaišyčiau gyventi šeimai. Ir taip prasideda kiekvienas rytas. Iš namų išnešti visi daiktai, kuriuos galima parduoti. Gatvėje vaikščioti baisu, nes visur esu skolingas, bet einu ieškot savo „draugų“, tokių kaip aš.

Jaunystės baliai vis dažnėjo ir dažnėjo. Pamenu, kažkas iš draugų patylom sako: „Paliekam jį, eina jis velniop su savo lakimu, jau atsibodo jį vilkt namo po to“. Na, ir draugai, tai jie kvaili ir nemoka linksmintis. Einu į aludę. Prisėdu prie linksmos kompanijos ir besišnekėdami linksmai visi sėdim kol neįsijungia „autopilotas“. Ryte, o siaube, kaip sunku nuo to alaus, išeinu į gryną orą. Šlifuoju gatves ir susitinku vieną iš vakarykštės kompanijos. Jis panašios būklės. Sako: „Imam baltos“, „Durnas? Baik tu, man ir taip bloga“. „O tu išgerk ir pamatysi, kaip bus geriau“. Pabandžiau, ir atsivėrė nuostabus pasaulis. Štai kokia puiki išeitis, juk galima pataisyt sveikatą ir vėl linksmai leist laiką. Ir tas puikus gyvenimas vis dažnėjo. Kol tos aludės draugai pasakė: „Eik velniop, tu vis geri mūsų sąskaita“. Štai aš stoviu nuo pat ryto prie kiosko, laukiu kol ateis toks pats kaip aš, o ten ieškosim, kas iš mūsų kompanijos bus kažkur gavęs pinigų nusipirkt pilstuko taške. Ir tikrai atsirasdavo toksai. Ar surasdavom trumpą darbelį, ar kažką parduot. Vieną rytą susitikus draugą šis pasiūlė „atsipachmielint“. Ėjom kažkur pas kažką į namus, kurio dar nepažinojau. Jis gyveno vienas bute, kuriame buvo tik pora „sofkučių“ ir dar keli seni apšiurę baldai. Susipažinom, draugas išsitraukė iš kišenės kažkokio odekolono porą flakonų. Sakau: „Tu durnas? Aš ne alchašas, kad jį gerčiau.“ „Baik, draugeli, mes jo gryno ir negersim. Iš vieno flakoniuko išeina puslitris kokybiško gėrimo praskiedus. Kultūringai įkalsim .“

Rytas, jau tuoj devynios. Žmonės jau išsivaikščiojo į darbus, bus galima drąsiau eiti ieškoti pachmielo. Dar striukės kišenėje apčiuopiu likusią pusę tūtelės klijų BF. Štai šioks toks lengvas pachmielas! Bet kas iš to? Kitos išeities vis tiek nėra. Aš tik šiukšlė.

Kažkuriuo momentu išsiblaivius, ir jau net mėnuo, kaip nei lašo negėręs, netyčia susipažįstu su žmogum, su kuriuo randam kalboje bendrų interesų. Pokalbio metu jam pasiūlau nusipirkti po buteliuką alaus prie diskusijos. Jis sako: „Aš negeriu.“ „Kaip tai negeri? Kas blogai? Ar vaistus vartoji?“ „Ne, - sako naujasis bičiulis. - Aš alkoholikas ir negaliu gerti.“ „Kaip tai?“ „Yra tokia draugija, vadinasi Anoniminiai Alkoholikai, ten susirenka įvairaus amžiaus moterys ir vyrai, kurie bendrauja visi, ir tik kartu visiems susirinkus, mes sugebam išlikti blaivūs ir susigrąžinti žmogiškumą, atitaisyti klaidas, mokintis gyventi tarp žmonių.“ Tas bičiulis mane nusivežė tenai. Dvi valandas tame susirinkime žmonės pasakojo savo istorijas, lygiai tokias pačias, kaip mano. Žmonės buvo praradę visą savo gyvenimą ir patys save. Jie sakė, kad tik Anoniminių Alkoholikų dėka jie negeria 3 metus. Vienas sakėsi, kad net (o, Dieve!) negeria 10 metų. Negalėjau patikėt savo ausimis. Jie man šypsojosi, nesigėdijo manęs kalbinti, net apsikabindavo ir sakė „Šaunuolis kad atėjai čionai.“ Jie su manimi šnekėjosi, lyg aš būčiau normalus žmogus. Ir tą patį vakarą aš supratau – štai kur mano vieta, mano šeima, mano šansas išgyventi.

Štai praėjo jau 22 metai nuo to lemiamo vakaro. Esu didžiai dėkingas Dievui, kad jis suvedė mane su nauju bičiuliu. Aišku, buvo labai sunkus kelias, ne iš karto mečiau gerti, buvo keletas paslydimų. Praradau šeimą. Bet dabar prabundu ryte be baimės, be kaltės jausmo, nebereikia bijoti žmonių, nebėra dvasinių kančių. Turiu naują šeimą, puikiai bendraujam su vaikais, mane jie lanko. Ir su vaikų mama pasikalbu be pykčių. Nebuvo taip paprasta mokintis būti žmogumi, iki šiol vis randu dar savo klaidų, vis dar mokinuosi elementarių dalykų: kaip atsiprašyti, kai nesu teisus, kaip būti pakančiam ir t.t. Bet išeitis yra! Sese ar brolau, jeigu šiame mano trumpame pasakojime matai save, pažiūrėk arba paprašyk, kad kas kompiuteryje surastų Anoniminių Alkoholikų puslapį, kuriame rasi visos Lietuvos Anoniminių Alkoholikų grupių adresus ir telefonus, taip pat AA pagalbos telefonus.

AA Aukštaitijos regiono pagalbos telefonas +370 633 00020, Švenčionių AA grupės „Kablys“ tel. +370 676 60908,o jeigu dėl kažkokių priežasčių negali to padaryti, paprašyk redakcijoje tau duoti mano telefono numerį. Išeitis yra!

Arnoldas