Istoriją galima sukurti, į ją galima „įklimti“ arba likti istorijoje. Paskutinis atvejis nuo mūsų nelabai priklauso, tai kurti istorijas mes sugebame neblogai. Tam neblogai pasitarnavo B.Kviklys ir jo „Mūsų Lietuva“. Šias jau sukurtas jo istorijos istorijas kiti autoriai paprasčiausiai nurašydavo. Dabar šios jau nurašytos istorijos perkeliamos į internetinę erdvę net nepatikrinus pirminių dokumentinių šaltinių. Atsiranda šios istorinės istorijos ir oficialiuose internetiniuose puslapiuose.

Tiklalapyje - nepatikrinta informacija

Nesenai žiūrėjau Švenčionių savivaldybės tinklalapį ir jame pateiktą seniūnijų istorinę dalį. Kadangi tenka dirbti su archyvine dokumentine medžiaga, tai iškart labiausiai nustebino istorinė medžiaga, kurį pateikta Cirkliškio seniūnijos puslapyje.

Čia teigiama: „Cirkliškis sena gyvenvietė, kadaise priklausiusi Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Vėliau, kai LDK įveikė ordino galybę, gretima gyvenvietė virto Vytauto Didžiojo dvaru. Po Vytauto Cirkliškio dvaras pradeda ilgą kelią per daugelio savininkų rankas. Bene pirmieji jį valdė didikai Goštautai, po to Barbora Radvilaitė. Jai anksti mirus, dvaras liko Radvilų giminei, kuri Cirkliškį valdė beveik iki XVIII a. Dvaro rūmai su jiems priklausančiais statiniais (originalios formos ledaine ir kalve) pastatyti XVIII a. pabaigoje grafo E. Mostovskio. Motinos Domicėlės Sekožinskos iniciatyva rūmai rekonstruoti 1820-1823 metais. Ir t.t...“

Dėl Vytauto Didžiojo nesiginčysiu, bet buvo galima pridėti ir prieš Vytautą valdžiusius LDK didžiuosius kunigaikščius, kurie valdė Švenčionių žemes po Nalšios pajungimo Lietuvai. Tai, kad Švenčionių (Šventėnų) žemės priklausė LDK didžiųjų kunigaikščių Švenčionių valsčiui taip pat nekelia abejonių. XV-XVI amžiuose Švenčionių valsčiaus žemės dažnai už nuopelnus valstybei ir didžiajam kunigaikščiui buvo privilegijomis dalinamos įvairaus rango ponams. Kas liečia Goštautus, tai aišku, kad Cirkliškio apylinkėse jie žemių neturėjo, tuo labiau Barbora Radvilaitė, kuri pagal to meto teisę į Goštautų dvarus jokių teisių neturėjo.

Skirlėnai

Iš 1583 metų dokumento, esančio Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, žinome, kad Cirkliškio žemės priklausė Povilo Jackovskio Rogovo dvareliui (dabar ten išnykę ir išbraukti iš gyv. vietovių sąrašo Rogovkos viensėdžiai nutolę apie 2 km į pietus nuo Cirkliškio), kurias jis pardavė Andriui Bukovskiui (Bukauskui). Sekančiais metais Nemenčinės urėdas Andrius Belikovičius tikrino A.Bukovkio nusiskundimus dėl ribų su Vilniaus tijūnijos Švenčionių rakto žemėmis (VUB RS F5-A56- 10303). Naujajį dvarą (tiksliau būtų teigti, kad dvarelį) Bukovskiai pavadino Skirlėnais ir maždaug iki 1680 metų jis priklausė Bukauskams. Paskutinį žinomą Skirlėnų-Cirkliškio savininką sužinome iš 1667 metų padūmės rejestro. Aleksandro Bukausko dvare gyveno jis pats, žmona ir duktė. Dvaras turėjo 39 baudžiauninkų šeimos narius.

Oginskiai ir dvaras

1667 metų Ašmenos pavieto padūmės rejestre Strūnos dvaro nėra. Tikėtina, kad tais metais dvaras jau priklausė Oginskiams ir Strūna buvo įrašytas kartu su kitais Oginskių dvarais. 1690 metais dvaras su palivarkais (Cirkliškio, Paežerės ir kt.) priklausė Mykolui Pranui Oginskiui (1651-1715), LDK ginklininkui. Dvaras turėjo 44 dūmus (valstiečių sodybas). Nuo 1711 metų Mykolas Oginskis Trakų kaštelionas. Strūnoje Oginskiai negyveno, nes jų tėvoninis dvaras buvo netoli Volkovysko. Dar iki 1715 metų testamentu Mykolas Pranas Oginskis padalino dvarus savo vaikams. Dukrai Pranciškai (1690-1750) užrašė Strūnos dvarą su visais jo palivarkais. 1723 ar 1724 m. Pranciška Oginskaitė (lenk. Franciszka Ogińska), Trakų kašteliono, kunigaikščio Mikalojaus Pranciškaus Oginskio ir Katerinos Kopec duktė, ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio

Mykolas Juozapas Masalskisgimė 1697 m. Trakuose, mirė 1768 m. sausio 20 d. Buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas. 1737-1742 m. Mstislavlio vaivada, nuo 1741 m. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka (maršalas), 1742 m. Trakų vaivada, 1742-1744 m. Trakų kaštelionas, nuo 1744 m. Vilniaus kaštelionas ir Lietuvos lauko etmonas, nuo 1762 m. – Lietuvos didysis etmonas. Mykolui Juozapui Masalskiui Strūnos dvaras atiteko po žmonos Pranciškos mirties 1750 metais.

Po tėvo Mykolo Juozapo Masalskio mirties 1768 metais Strūnos dvaras su Cirkliškio, Ežeriškių, Skretutiškių ir Glebiškių palivarkais atiteko sūnui, Vilniaus vyskupui, Jokūbui Ignotui Masalskiui (gimė 1727.07.22 Alekšičiuose netoli Gardino, 1794.06.28 pakartas Varšuvoje). 1775 metų padūmės rejestro duomenimis dvarui priklausė 27 kaimai ir viensėdžiai su 140 valstiečių dūmų (sodybų), dar 7 dūmai buvo nuomojami smulkiems činšiniams šlėktoms. Cirkliškio palivarkui priklausė Bubelių kaimas su 6 valstiečių ir 3 činšinių šlėktų dūmais. Kaip liudija tas pats 1775 metų padūmės rejestras, Strūnos dvaras buvo nuomojamas Mstislavlio vaivadai Juozapui Jurgiui Hilzenui.Juozapas Jurgis Hilzenas (1736 m. – 1786 m. rugpjūčio 31 d. Roma) buvo žymus  LDK valstybinis veikėjas, Livonijos kaštelionas (1760–1767), Minsko (1767–1770) ir Mstislavlio vaivada (1770–1786), Lenkijos karaliaus Augusto III kamergeris, Breslaujos seniūnas ir žymus lenkų masonas. 1783 metų Strūnaičio ir Švenčionių parapijų vizitacijose nurodoma, kad Strūnos dvaras su palivarkais priklauso Mstislavlio vaivadienei Teresei Potockytei Hilzenienei (1740-1823). Iš įrašo neaišku, ar tuo metu dvaras nuomojamas Hilzenams. Vilniaus kapitulos fonde esantieji dokumentai į šį klausimą atsako vienareikšmiškai (VUB RS F43-1363). Dvaras nuomojamas. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis pasiūlė Vilniaus kapitulai frymarką (apsikeitimą) dvarais: Lukų ir Kopelnicos valdas iškeisti į Nemenčinę (dabar Raudondvaris) ir Strūną. Susidaro įspūdis, kad vyskupas norėjo atsikratyti Strūnos dvaro nuominikais Hilzenais, bet nespėjo juridiškai to galutinai įtvirtinti. 1794 metais vyskupas žuvo.

Carinės Rusijos valdžia dvarą išdalino

1795 metais įvyksta trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas, o okupacinė carinės Rusijos valdžia dar iki oficialaus valstybės padalinimo visus vyskupo dvarus paėmė savo žinion ir pradėjo dalinti carinės Rusijos valdininkams ir lojaliems Rusijai buvusiems LDK valdininkams. Vienas iš tokių buvo emeritinis Breslaujos seniūnas ir dar po 1772 metų pirmojo ATR padalijimo Vitebsko gubernijos Drujos žemės teisėjas Jurgis Hilzenas, Strūnos nuomininko Juozapo Jurgio Hilzeno sūnus. Jam ir atiteko Strūnos dvaras su Cikliškio ir kitais palivarkais. Vilniaus kapitula iki 1800 metų bandė teisminiu keliu gauti teises į Strūnos dvarą, bet nesėkmingai. Dvaras buvo išdalintas į atskirus dvarus (palivarkus) ir kiekvienam iš jų paskirtas valdytojas. Centrine gyvenviete išlieka Strūna. Cirkliškio palivarko valdytoju paskirtas Jonas Konoplanskis. 1795 metais dvaras turėjo 591 valstiečius lažininkus, 30 valstiečių činšininkų ir 14 gyveno dvaro teritorijoje sentikių.

Cirkliškio dvaro savininkas – Juozapas Mostovskis

Lenkijos šaltinia, remdamiesi išvežtu į Lenkiją Čechovičių archyvu, skelbia, kad pirmuoju iš grafų Mostovskių Cirkliškio dvaro savininku tapo Juozapas Mostovskis. Jis buvo Jurgio Hilzeno pusbrolis. Kaip dvaras atiteko Mostovskiams žinių nepateikiama, bet didžiausia tikimybė, kad atiteko mirus Jurgiui Hilzenui ir nepalikus palikuonių. Juozapas Mostovskis (1763-1817.03.30 Lvove) – rotmistras ir Seimo deputatas. Žmona Domicelė Sekeržinskaitė (1760 - 1826.02.25 Cirkliškyje). Tikėtina, kad būtent Juozapas Mostovskis perkėlė dvaro centrą į Cirkliškį. Dar iki 1811 metų Juozapas Cirkliškio dvarą užrašo sūnums: Edvardui (1790.06.27 - 1855.02.25) ir Vladislovui (?-?). Mostovskių Cirkliškio dvarui priklausė žemės Švenčionių, Strūnaičių ir Kliučionių parapijų žemėse. Kliučionių parapijoje (dabar Baltarusija) esančios žemės buvo priskirtos Strūnos palivarkui. XIX a. I pusėje tai buvo vienas didžiausių dvarų Švenčionių apskrityje ir turėjo 8274 deš. žemės. 1811 metais dvaras turėjo 454 valstiečius lažininkus, 13 valstiečių činšininkų ir 16 sentikių. 1795-1811 metais 108 žmonės mirė, 53 – pabėgo, 29 – paimti į rekrutus (viskas revizinėmis sielomis, t.y. apskaitoma tik vyriškos giminės nariai nuo 1 metų amžaiaus) Matyt, nesaldus buvo valstiečių gyvenimas, todėl bėgo valstiečiai su šeimomis ieškodami geresnio pono. Pabėgėliai dažnai įsikurdavo esančiuose toli nuo dvaro iždiniuse dvaruose.

Dvarui priklausę kaimai ir viensėdžiai

1816 metais Edvardo ir Vladislovo Mostovskių Cirkliškio dvarui priklausė šie kaimai ir viensėdžiai: Bubeliai (9 sodybos, 31 gyventojai, 2 valstiečiai pabėgę), Miežionys (21 sodyba, 79 gyventojai, 10 pabėgę), Ažuraistis (1 sodyba ir 5 gyventojai), Zibeliškė (6 sodybos, 34 gyventojai, vienas pabėgęs), Borovas (10 sodybų, 45 gyventojai, 4 pabėgę), Darželiškė (1 sodyba ir 8 gyventojai), Srednia arba Vidutinė (11 sodybų, 45 gyventojai), Šiaudiniškė (3 sodybos, 17 gyventojų), Rakštiškės (5 sodybos, 22 gyventojai, 2 valstiečiai pabėgę), Guigos (3 sodybos ir 17 gyventojų), Kirklėnai (8 sodybos, 41 gyventojas, 6 pabėgę), Svitališkės (7 sodybos, 33 gyventojai, 3 pabėgę), Kulbaciškė (2 sodybos, 9 gyventojai), Zablotė (2 sodybos, 16 gyventojų), Petrašiškė (viena sodyba ir 6 gyventojai), Luginė (viena sodyba, 6 gyventojai, vienas pabėgęs), Rudnia (viena sodyba, 7 gyventojai, vienas pabėgęs), Meškovčyzna (viena sodyba, 6 gyventojai), Doviaciškės (3 sodybos, 19 gyventojų, vienas pabėgęs), Ežeriškė (7 sodybos, 31 gyventojas, 6 pabėgę), Šikšniškė (9 sodybos ir 42 gyventojai), Dvilonys (8 sodybos ir 38 gyventojai), Smilkiškė (1 sodyba, 11 gyventojų ir vienas pabėgęs), Janutiškis (viena sodyba, bet jau 1811 metais Lauryno Guigos šeima buvo pabėgusi), Kasčiukai (8 sodybos, 34 gyventojai ir vienas pabėgęs), Kuzliškė (6 sodybos, 22 gyventojai ir vienas pabėgęs), Zybališkė (5 sodybos, 16 gyventojų, 2 pabėgę, Justiną Laurukėną 1812 metais nušovė prancūzų kareiviai), Beržinka (2 sodybos, 14 gyventojų ir vienas pabėgęs). Viso suregistruotos 299 valstiečių lažininkų revizinės sielos. Be to, atskirai surašyti sentikiai: Miežionyse (5 laisvųjų sentikių sodybos, 13 rev. sielų, 2 rekrutai ir 6 pabėgę), Dvilonyse (2 laisvųjų sentikių sodybos, 16 rev. sielų, 1 nušautas 1812 metais prancūzų kareivių, 5 valstiečiai pabėgę) (LVIA F.515 Ap.15 B.330).

Koplyčia

Kultūros paveldo objektų registre yra teigiama, kad rūmai buvo pastatyti 1823-1830 metais pagal Vienos architekto projektą. 1826 metais grafas Edvardas Mostovskis iš lauko riedulių pastatė koplyčią-mauzoliejų. Koplyčioje buvo įrengtas altorius, kurį puošė Šv. Domicelės paveikslas. Koridorius koplyčios vidų dalino į dvi dalis. Koplyčios sienose įrengtos net 24 nišos karstams. Pirmoji koplyčioje atgulė grafo Edvardo Mostovskio motina Domicelė Mostovska.

Dvaras atiteko sūnui

1831 metų sukilėlių sąrašuose yra ir Edvardas Mostovskis (LVIA F. 525 Ap.13 B.433) Dabar sunku pilnai įvertinti to meto situaciją. Ar tai grafas pats bandė prisidėti prie sukilėlių ar jį tik bandė kalbinti prisidėti prie sukilimo, bet net teisminis tyrimas E.Mostovskio atžvilgiu buvo nutrauktas. Sukilėlių sąrašuose yra ir 2 valstiečiai iš Cirkliškio dvaro, bet juos lengva ranka į sukilėlių sąrašus įtraukė pats E.Mostovskis. Visus 1831 metų sukilėlių sąrašus carinei valdžiai teikė ir pasirašinėjo Užnerio apskrities šlėktos maršalka E. Mostovskis (LVIA F.381 Ap.24 B.8872)

1834 metais dvaro savininku įvardijamas Edvardas Mostovskis. Dvarui jau priklausė 673 valstiečių revizinės sielos. Mirus žmonai 1844 metais Edvardas Mostovskis pardavė už 22000 sidabrinių rublių žmonos Klementinos Vanokvič užrašytą namą Didžiojoje gatvėje (LMAB RS F-318-34487).

1846 m. buvęs ilgametis Užnerio apskrities (1812-1840) ir Vilniaus gubernijos (1840-1843) bajorų maršalka grafas Edvardas Mostovskis (Edward Mostowski, 1790-1855), veda Idalija Giunterytę. Ji buvo dvidešimt trejais metais jaunesnė ir su vyru apsigyveno jam priklausiusiame Cirkliškio dvare. Nepaisant poros amžiaus skirtumo, santuoka buvo darni, tačiau truko vos keletą metų: 1855-aisiais E.Mostovskis iškeliavo iš šio pasaulio. Idalija vaikų nesusilaukė, tačiau turėjo tris posūnius. Po vyro mirties Cirkliškio dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas (Władysław Mostowski, 1836-1863), o Idalija nusprendė išvykti į Varšuvą. Ten ir mirė 1888 m. Palaidota Povonzkų kapinėse.

Prieš pat baudžiavos panaikinimą 1861 metais Vladislovas Mostovskis ėmėsi represinių žingsnių prieš valstiečius. Siekiant padidinti palivarkines žemes, dalis valstiečių buvo nuvaryta nuo skirtinės žemės, o viso Bubelių kaimo skirtinės žemės, besiribojančios su dvarvietės tvora, buvo prijungtos prie palivarkinių dvaro žemių, o valstiečiai iškelti arba tapo kampininkais.

Po Vladislovo mirties dvarą pavedėjo jo žmona Kristina Ščytaitė Mostovskienė. 1865 metų duomenimis Kristinos Mostoskienės dvarui priklausė 24 kaimai ir viensėdžiai bei 709 revizinės valstiečių sielos, t.y dvaro kaimai ir viensėdžiai turėjo apie 1420 gyventojų (LVIA F.525 Ap.19 b. 2543). Kaip dvaro savininkė Kristina Mostovskienė įvardijama 1872 ir 1874 metais.

Apie tolimesnį dvaro likimą galima paskaityti Jono Juodagalvio, Petro Pauliukevičiaus ir kt. autorių knygose.

Petras ŠVENČIONIS