Ar dažnai pagalvojame išmesdami seną gelžgalį, kad nagingos rankos iš jo gali sukurti mažą stebuklą ir prikelti naujam gyvenimui? Beveik kiekvieno vyro garaže mėtosi įvairiausių, savo gyvenimą jau atitarnavusių, mechanizmų, dantračių ir panašių dalykų. Kai užpuola valymosi „bacila“, visa tai dažniausia atsiduria metalo laužo supirktuvėje, o štai Arnoldui Kairiui, su kuriuo susipažinau visai neseniai, - tai tikras lobynas, nes jo nagingos rankos ir išmonė sugeba iš jų sukurti meno kūrinius, kurie puikiausiai telpa į dabar madingo modernaus meno sąvoką. Pats Arnoldas savo kūrinius priskiria stimpanko (angl. Steampunk) krypčiai.

Kas gi tas stimpankas? Manoma, kad šią sąvoką įvedė rašytojas Kevinas Jeteris, siekdamas atskirti savo ir kolegų mokslinės fantastikos kūrybą nuo ateitį įsimylėjusių kiberpankų (angl. cyberpunk). Ilgainiui stimpankas peraugo į savotišką vizualaus meno stilių ir net filosofiją. Šio žanro kūrėjams svarbu sujungus seną ir naują gauti įdomų galutinį rezultatą. Beje, stimpankas – tai ir įdomi subkultūra, į kurią įeina ir išvaizda, ir gyvenimo būdas. Stimpanko pėdsakų rasime ir moderniame kine, ir literatūroje. Kaip pavyzdį čia galėčiau pateikti ir Žiulio Verno kūrinių adaptacijose 6-ame ir 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose sukurtuose filmuose. Stimpankas paskutiniu metu vis labiau populiarėja, o aš savo pokalbį su vienu šios meno srities atstovu, kuriam artima ir stimpanko filosofija, Arnoldu Kairiu pradėjau nuo trumpos pažinties.

- Esu gimęs ir augęs Klaipėdos krašte, o jei grįšime į gilią praeitį, tai tas kraštas buvo vadinamas Pilsotu, nes ten senovėje gyveno kuršių pilsotų gentis, o paprasčiau pasakius – vikingų, nes kuršiai buvo vikingai. Į Švenčionėlius su žmona Nijole atvažiavome prieš penketą metų. Nusprendėme, kad gana mums to triukšmo ir pradėjome ieškoti tinkamos vietos, kad būtų neblogas susisiekimas su Vilniumi. Taip ir suradome Švenčionėliuose, o tiksliau sodų bendrijoje „Ažuolas“ tinkamą variantą. Šiaip man tokia rami vieta, kai už kelių dešimčių metrų čiurlena upokšnis, kai galima ir po mišką pasivaikščioti, labai tinka, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Arnoldas.

- O kokie pomėgiai tavo gyvenime turėjo ir turi vietą?

- Anksčiau tų pomėgių buvo daugiau, dabar su amžiumi jų mažėja, o tiksliau pasakius, lieka tie, kurie patys patys svarbiausi. Visą laiką man buvo artima mechanika, metalas. Tėvas buvo mechanikas, šaltkalvis. Visą laiką namuose jis kažką darydavo, tai ir aš, būdamas šalia, matyt, pamilau tą metalą. Dabar tas metalas tapo mano pomėgių realizavimu ir kūryba. Kai gyvenome Vilniuje aš to savo noro kažką daryti iš metalo negalėjau realizuoti, o čia turiu visas galimybes. Vienu žodžiu – fantastika. Turiu dirbtuvėles, ir čia gimsta kūriniai, kurių pagrindas – stimpankas. Man tai ne tik meno kryptis, bet ir savotiška filosofija. Stimpanke labai dominuoja mechanika. Lietuvoje stimpankas dar mažai žinomas, o pasaulyje daugelyje valstybių vyksta stimpanko festivaliai, masinės eitynės. Yra stimpanko kavinių, parduotuvių. Pas mus yra tik viena stimpanko kavinė Vilniuje – „Garinis angelas“ – netoli Halės turgaus. Ten dirba geras mano draugas. Anksčiau jį matydavo kaip indėną, o dabar jis stimpankinis. Vilniečiai jį mato važinėjantį senoviniu dviračiu, kur priekyje didelis ratas, o gale mažas...

- Grįžtant prie Žiulio Verno. Tai, ką jis aprašė savo fantastiniuose romanuose, labai daug kas tapo realybe. Fantastus galima būtų pavadinti savotiškais pranašais?

- Be fantazijos tokių kūrinių neparašysi. Tiesiog žmonės kartais sugeba nuspėti vystymosi perspektyvas įvairiose srityse – tiek gyvenime, tiek moksle.

- O tau pirma stimpankinė filosofija ar kūrybos poreikis atsirado?

- Polinkį menui visą laiką jutau. Dar vaikystėje vis ką nors darydavau, bet jau brandžiame amžiuje viskas išsikristalizavo, ir štai gimsta tokie kūriniai, kurie kartais ir praktinę reikšmę turi. Kartais malonu daiktams suteikti naują šansą. Stimpankas man artimas dūšiai. Neatrandu aš čia kažkokių „amerikų“, bet džiaugiuosi galėdamas daryti tai, kas man patinka. Beje, aš viską gaminu iš seno metalo, tik iš seno metalo, iš atliekų. Žinoma, darbo sąnaudos nemažos, bet kai darai tai, kas patinka – malonu.

- Arnoldai, o kaip gimsta idėja vienam ar kitam kūriniui?

- Įvairiai. Štai velniažuvė. Tokios žuvys iš tikrųjų gyvena. Aš viską darau spontaniškai. Kažkas šmėsteli, ir pradedu daryti. Kaip dabar madinga sakyti, rezultatas gimta „iš lempos“ – darai, keiti, bandai kitą variantą ir po kiek laiko turi rezultatą. Kartais būna, kad pradėtas darbas turi subręsti, ir jį užbaigiu po kiek laiko. Man patinka visas darbo procesas. Jei jaunystėje aš neturėjau kantrybės, tai dabar tos kantrybės turiu ir galiu prie vieno dirbinio dirbti ilgai. Man tai patinka. Kartais pagalvoju, jei kas grąžintų mane su dabartiniu protu atgalios, galėčiau būti puikiu juvelyru... Beje, mano profesija – šaltkalvis, šaltkalvis montuotojas yra artimas tam, ką darau. Viskas yra susiję su metalu.

- O kaip, tarkim, gimė velniažuvė?

- Aš ją pamačiau kažkokiam paveiksliuke. Šmėstelėjo mintis, o kodėl jos nepadarius? Kitą dieną nuėjęs į dirbtuvėles pradėjau krapštyti, ir velniažuvė jau yra. Galvai panaudojau iš metalo laužo parsivilktą karvių girdyklos mechaninį bliūdą, o prie jos pradėjau lipdyti. Viskas vyko automatiškai... Viskas buvo po ranka.

- O kur tokių lobių randi?

- Turiu draugą Miroslavą, kuris dirba metalų supirktuvėje. Su juo ir susipažinau ieškodamas metalo. Jis sako, kad esi toks paplaukęs, tai rinkis, kas patinka. Taip  su juo ir susidraugavome. Kartais metalo supirktuvės būna tikra lobių kasykla. Dabar būna taip, kad atsivežu, netinka, vežu atgal, o po to suprantu, kad visgi tinka, vėl važiuoju atgal, - šyptelėjęs sako Arnoldas Kairys.

Paskui šiek tiek pakalbame ir apie kitus kūrinius. Klausiausi ir galvojau, kaip viskas paprasta, kai klausaisi, o jei reikėtų kažką padaryti, matyt, atsidurtum aklavietėj. Arnoldui pats brangiausias yra senas įrūdijęs metalas.

- Be metalo ar dirbi su kitom medžiagom?

- Šituos namus aš palengva pertvarkiau į stimpanko stilių, tenka šiek tiek ir su medžiu padirbėti, bet aš medžio savotiškai bijau, nes metalą tu droži palengva, matai, kaip viskas gimsta, gali privirinti, o su medžiu – giliau užkabinai ir bėdą turi. Džiaugiuosi, kad ir žmonai Nijolei stimpanko stilius tinka, nekyla jokių konfliktinių situacijų. Beje, jaunystėje aš bandžiau iš medžio drožinėti, bandžiau piešti, bet visgi metalas dabar – be konkurencijos. Menas visą laiką buvo šalia. Giminėje yra ir daugiau su menu susijusių – sesuo piešia, dukterėčia gamina lėles, pusbrolis iš medžio drožia, kitas pusbrolis su moliu dirba. Vienu žodžiu – „paplaukusių“ giminėj yra daugiau... – sako Arnoldas.

Paskui ilgokai kalbamės su juo apie įvairias gyvenimo peripetijas. Teko jam, prasidėjus karui Ukrainoje, vežti labdarą į patį frontą, kitaip ir nepavadinsi įvykių Donbase. Teko ir, kaip liaudis sako, „parako pauostyti“ – pajusti tikrą karo būvį. Pamatyti, kaip žūsta žmonės. Karas yra karas. Teko Arnoldui patirti mūšio dėl oro uosto Donecke realybę. Tie potyriai yra išlikę ir niekur nedings. Kalbėdamas apie karą Arnoldas sako, kad jei anksčiau buvo kariaujama dėl žemės, tai dabar kariauja pinigai. Karas kai kuriems žmonėms – tai didžiulis pelnas.

Arnoldas prieš kurį laiką stipriai sportavo, užsiiminėjo fitnesu, kultūrizmu, turėjo net savo sporto sales, nemažai jaunimo ten užsiiminėdavo, o ir dabar dar kartais vienas kitas paprašo konsultacijos, treniruočių programą sudaryti.

- Sporto pasekmes jaučiu ir dabar. Skauda stuburą. Galiu patvirtinti, kad rimtas sportas sveikatos neprideda, o fizkultūra – taip, - sako Arnoldas.

Baigiantis mūsų pokalbiui Arnoldo Kairio paklausiau, kas padėjo išsiugdyti kantrybę, kuri padeda dirbant su metalu, išgirdau atsakymą:

- Kantrybę išsiugdyti padėjo daug faktorių. Pirmiausia tai mano praeities klaidos. Jų per savo impulsyvumą esu pridaręs daug. Daug nuskriaudęs žmonių. Aš turėjau daug problemų, kelios iš to problemų liūno man padėjo išsiugdyti ir dvasinę stiprybę, ir kantrybę...

Štai tokia buvo mano pirma pažintis su Arnoldu Kairiu, kuriančiu įdomius meno kūrinius iš seno metalo, kurį mes dažniausiai išmetame...

Algis JAKŠTAS