Ši žiema arba tiksliau jos nebuvimas gamtos fotografams – nervų tampymas. Nepasakyčiau, kad patinka šalta, snieguota žiema, bet keletas išvažiavimų su fotoaparatu visai puikūs būna, o štai šiemet tokio malonumo, galima sakyti, neturėjau, tad migloje skendintis ketvirtadienio rytas buvo puikus ekskursas į dar vieną mano mėgstamą fotografijos pasaulį – rūkų ir miglos pasaulį.

Prasidėjo klajonė po miglų pasaulį nuo geležinkelio pervažos, tas keistas pabėgių ritmas ir bėgių raizgalynė turi kažką magiško. Čia užsuku labai dažnai, ypač kai tvyro migla ar rūkas.

Antras rimtesnis sustojimas – Cirkliškio piliakalnis, tiksliau nuostabus juodai baltas laiptų, medžių ritmas. Kadangi niekas nebuvo lipęs laipteliais, nelipau ir aš, labai jau nesinorėjo nei nuostabios tylos, nei to baltumo trikdyti.

Dar viena fotografavimo vieta – alėja, vedanti link Cirkliškio dvaro. Nors medžių jau ir sumažėjo, bet ritmika išliko... Palikęs Cirkliškį važiuoju prie Bėlio ežero. Migloje skendinti salelė tiesiog alsuoja paslaptingumu. Nors fotoaparato užraktas dirba labai tyliai, bet migloje skendinčioje tyloje ir jis girdisi. Tai gera įkvėpti gaivos ir gėrėtis tyla...

Ką gi, besibaigiantis sausis padovanojo nors ir ne šerkšnotą, bet migloje skendinčią fotogenišką dieną...

Algis JAKŠTAS