Sakau iš karto – neapykanta tėvui kasdien auga. Nepriklausomai nuo to, kad seniai su juo nebendrauju, kad gyvenu atskirai (ne jam ačiū), bet jo pareigos tokios, kad esu priversta jį kartkartėmis matyti (dėl mano darbo kartais tai neišvengiama), girdėti jo kalbas ir kaskart pagalvoti apie tai, kodėl tokius žmones žemė nešioja, kodėl klausytojai jiems ploja, kodėl juos giria, jais žavisi, gal netgi pavydi sėkmės ir vadina savotišku laimės kūdikiu.

Kai girdžiu jo kalbas, skaitau jo parašytus straipsnius apie moralę, dorovę (kartais netgi pats save tuose straipsniuose liaupsina, dedasi gyvenantis pagal dekalogą (dešimt Dievo įsakymų), o iš tikrųjų yra visiškai kitaip), man norisi visam pasauliui garsiai išrėkti, kad jis – visiškai ne tas žmogus, kokiu dedasi, o monstras, klaikiai besielgiantis su žmona (mano mama), pavertęs ją žmogumi be nuomonės, be galimybės gyventi taip, kaip jai norėtųsi, o mano vaikystę, paauglystę sujaukęs taip, kad aš iki šiol vaikštau pas psichologus.

Kai mano mama pasakė savo mamai (mano močiutei), kad mano būsimas tėtis jai pasipiršo ir kad ji sutiko už jo tekėti, močiutė palingavusi galva ir pasakiusi: „Vaikeli, galvok ką darai. Bėk nuo šito žmogaus kuo toliau, nes tavo gyvenimą jis pavers pragaru. Nesuprantu, kaip tokius žmones žemė nešioja“. Aš suprantama, šitų močiutės žodžių negirdėjau. Juos man pacitavo mamos sesuo tada, kai aš jau buvau suaugusi ir išėjusi iš tėvų namų.

Kiek save prisimenu, mes su mama visą laiką buvome savotiškos tėvo įkaitės. Nei mama, nei aš (mama – po darbo, aš – po mokyklos) iš namų negalėjome nė kojos iškelti. Neduok, Dieve, jei namo sugrįždavome keletu minučių vėliau, nei jis buvo apskaičiavęs mūsų grįžimo laiką. Sugrįžusios mes iš namų nebegalėjome nė kojos iškelti. Pas mus niekas neturėjo teisės ateiti. Netgi su neatidėliotinu reikalu.

Mama, mano supratimu, uždirbdavo gana nemažai (jos darbas buvo sunkus), bet visą atlyginimą, iki paties smulkiausio pinigėlio, turėdavo atiduoti tėvui. Prisimenu kartą mama, gavusi premiją, nuo tėvo nuslėpė kažkiek pinigėlių (tikrai nedidelę sumą), kad mano gimtadieniui nupirktų mano išsvajotą daiktą – vinilinę tuomet populiaraus „Nerijos“ ansamblio plokštelę. Kai tėvas pastebėjo pirkinį, mama buvo taip sumušta, kad netgi medikų pagalba buvo būtina, bet tėvas neleido jų kviesti.

Tėvas, su mumis nepasitaręs, pirkdavo maistą ir tai, kas jo manymu, namams buvo neišvengiamai reikalinga.

Mama po sunkaus darbo parėjusi namo, pradėdavo, kaip aš jai sakydavau, antrą darbo dieną. Tėvo nurodymu, kasdien turėjo būti plaunamos grindys, šluostomos dulkės (kurių dažniausiai nė nebūdavo), skalbiami drabužiai, pagal išankstinį tėvo užsakymą ruošiama vakarienė, blizginami stalo įrankiai ir t. t. Išskirtinį dėmesį tėvas skirdavo marškiniams: jei šiandien nusirengė purvinus, rytoj ryte jie jau turi būti nepriekaištingai švarūs ir t. t.).

Pikčiausia buvo tai, kad tėvas, viešumoje „blizgėjo“ tolerancija, supratingumu, dorovingumu ir kitomis „gero tono“ savybėmis, kuriomis šiais laikais beveik visada naudojasi kandidatai į rajonų tarybas, Seimą ar prezidentus, o vos tik peržengia namų slenkstį, dingsta ir šypsena, ir visos kitos visą dieną demonstruotos save elitu laikančio žmogaus savybės.

Vos įėjęs pro duris, jis nusimesdavo visą dieną nešiotą kaukę ir likdavo tas tikrasis šeimos žmogus. Mama netgi tada, jei prastai jausdavosi ar iš tikrųjų rimtai sirgo, turėjo prie jo iš karto „prišokti“, nes tą pačią akimirką pasigirsdavo komandos: pakabink mano kostiumą, paduok megztinį, paduok džinsus, paduok šlepetes, atnešk laikraštį, įjunk televizorių, įpilk sriubos, išvirk arbatos, atnešk nosinę, nunešk lėkštę ir t. t.

Mamos jis niekada niekur nesivesdavo, todėl manė tikslinga nepirkti jai jokių šventiškesnių drabužių, papuošalų, kvepalų ir t. t.

Įsivaizduokite, visas šitas muštras tęsėsi ne vieną dieną, o ištisus dešimtmečius. Tiesa, mamai dažnai net kalbėti būdavo neleidžiama. Ji negalėjo jam papasakoti nei darbo naujienų, nei pasisakyti apie prastą savijautą ir t. t. O apie tai, kad ji turėtų teisę pasakyti savo nuomonę kokiu nors klausimu, tai net užsiminti neverta – tai visiška utopija.

Aš tada, kai jau suaugau, dažnai mamai sakydavau, kad ji kuo greičiau bėgtų nuo šito žmogaus, kad močiutė buvo labai įžvalgi ir labai teisi, sakydama, kad kaip tokį žmogų žemė nešioja, bet mama man atsakydavo, kad bažnyčioje prie altoriaus priesaiką davė mylėti, gerbti ir saugoti kol mirtis išskirs. Aš jai prieštaraudavau, kad ir tėvas juk tokią pačią priesaiką davė, bet nė nemano jos laikytis, tai kodėl ji aukojasi, kodėl iš jo netgi menkiausios pagarbos nesulaukia, netgi paties elementariausio mandagumo.

Aš irgi gyvenau pagal tėvo sugalvotas taisykles, kurioms negalėjau nusižengti, kurių privalėjau skrupulingai laikytis. Ypač dėl to kentėjau mokykliniais metais, nes visi mano klasiokai dalyvaudavo įvairiausioje užklasinėje veikloje, renginiuose, patys organizavo daugelį dalykų, o man visa tai buvo uždrausta. Sudėtingiausia man buvo kažkaip pateisinti nedalyvavimą, nes teisybės pasakyti negalėjau – puikiai žinojau tėvo reakciją ir galimas bausmes.

Kai sužinojau, jog tėvas išrinko man vyrą, pakraupau. To jau aiškiai buvo per daug. Nors mes su mama buvome įpratę būti paklusniomis, neprieštaraujančiomis, nusižeminusiomis tėvo tarnaitėmis, bet šita žinia mane pritrenkė. Aš sieloje visada maištavau prieš tėvo despotizmą, bet atvirai to nerodydavo. O šį kartą neišvėriau – kol jo nebuvo namuose susirinkau būtiniausius daiktus ir išėjau iš namų. O kad žinotumėte, kokių priemonių ėmėsi tėvas, sužinojęs, jog pasielgiau prieš jo valią...

Dabar aš jau turiu savo šeimą. Su tėvu nebendraujame nuo tos dienos, kai išėjau iš namų. Kai tėvas sužinojo, kad su mama pasikalbame telefonu, atėmė iš jos telefoną.

Kažkada jis bandė mane šantažuoti, bet mano vyras su juo (telefonu, žinoma,) taip pasikalbėjo, kad šantažai baigėsi.

Man labai gaila mano mamos, nes jos gyvenimas namuose nė kiek nepasikeitė. Blogiausia, kad jos sveikata labai suprastėjo, o tėvas ne visada išleidžia pas gydytojus. Žinau, kad ji visiškai sumenko, papilkėjo veidas, labai skauda visus sąnarius, kad tapo vėjo perpučiama, bet vis bijo ryžtis išeiti iš namų ir apsigyventi pas mane.

Po paskutinio pokalbio supratau, kad ji, pasak jos pačios, pribaigta dvasiškai, kad jau kartais pagalvoja apie gyvenimą pas mane. Tikiuosi, kad neilgai trukus man pavyks ją įkalbėti keisti savo gyvenimą.

Vadinkit mane kaip norit (nedėkinga, beširde, savanaude ir t. t.), bet aš laukiu tos dienos, kai visuomenėje vis dar „blizgantis“ mano tėvas, kartą, parėjęs namo, neberas tarnaitės...

Genovaitė ŠNUROVA