Kartais, kai pavargsti nuo įdomesnių temų ieškojimo, kai jauti savotišką aklavietę, likimas ima ir pamėtėja kažką įdomaus, intriguojančio. Taip susipažinau ir su Jaromiru Bukrejevu. Susitikau su juo Švenčionėliuose, kai Jaromiras pas bičiulį Arnoldą Kairį lankėsi. Abu juos sieja prieš keletą metų Ukrainoje, karo zonoje, užsimezgusi draugystė. Kai kalbėjausi su Jaromiru, jis gyveno Pabradės URC ir laukė sprendimo dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Dabar galiu pasidžiaugti ir aš kartu su Jaromiru Bukrejevu, nes jis jau gavo teisę gyventi Lietuvoje, ir ne laikiną, o nuolatinę. Tai žmogui, praradusiam dėl savo įsitikinimų, principingumo Rusijoje verslą, namus, buvo savotiškas bilietas į naują gyvenimą.

Mūsų pokalbis prasidėjo tradiciškai – nuo klausimo apie gimtinę.

- Mano šaknys Rusijoje, Stavropolio krašte. Kažkada 1792 metais, kai kazokai iš Rusijos carienės gavo leidimą naujų žemių įsisavinimui, išvalant teritoriją nuo ten gyvenusių vietinių tautelių, ir prijungti tą teritoriją prie Rusijos. Ten atsirado pirmieji ukrainiečiai, nes į tas teritorijas kėlėsi kazokai iš Ukrainos, kuri tuomet buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Taip Stavropolio krašte ir mano protėviai atsirado. Aš ten gimiau, augau, mokiausi. Porą metų studijavau Stavropolio maršalo Sudeco vardo aviacijos mokykloje, po to metus tarnavau kariuomenėje, o kai grįžau, vėl tęsiau mokslus aviacijos mokykloje, vėliau perėjau į Stavropolio žemės ūkio institutą, kurį baigęs įgijau inžinieriaus energetiko specialybę. Dvejus metus dirbau pagal specialybę. Po to, kai į valdžią apėjo Gorbačiovas ir atleido vadžias, kaip ir dauguma mano amžiaus žmonių pradėjau užsiiminėti verslu. Ir tuo užsiiminėjau visą likusį laiką. Iš pradžių turėjau siuvimo cechą, net į Lietuvą mūsų pasiūti džinsai keliavo, - dalinasi prisiminimais mano pašnekovas.

- O kaip tavo gyvenimo kelyje atsirado Ukraina, karas?

- Kaip čia pasakius. Aš visada jaučiau Ukrainai sentimentus. Gal todėl, kad žinojau, jog iš ten kilę mano protėviai. Pažinojau savo probobutę, kuri mirė turėdama 106 metus, ji man daug ką pasakojo. Ji buvo kilusi iš Poltavos srities, o ir giminės buvo išsibarstę plačiai. Beveik kasmet važinėjau į Krymą. Tai buvo mano meilė. O kaip atsitiko, kad atsidūriau karo zonoje? Gal ne kiekvienas taip pasielgs, kaip aš pasielgiau, bet kitaip negalėjau. Tuo metu turėjau įtakos gana didelei visuomenės daliai, tai žmonės, kuriems artimas pagoniškas tikėjimas. Tai mąstantys žmonės, jiems artimesnis pasaulio suvokimas be jokių dogmų ir kanonų. Dar 2004 metais mane krivių sueiga išrinko Šiaurės Kaukazo vyriausiuoju kriviu.

- O kaip pats atradai pagonybę? Kada ir kodėl įvyko tas virsmas?

- Aš visą laiką buvau blaiviai mąstantis žmogus. Man buvo įdomus pasaulio pažinimas. Daug skaičiau. Kažkur apie 1990-uosius Rusijoje prasidėjo agresyvus religijos puolimas. Jei nenešioji kryžiaus, tai jau vos ne priešas esi. Pradėjau ieškoti atsakymo apie religijos ištakas, ėmiau skaityti bibliją, perskaičiau ir visas evangelijas, ir aš pradėjau kritiškai žiūrėti į religines tiesas. Vis dažniau klausdavau savęs, kam ir dėl ko visa tai parašyta. Ėmiau gilintis ir į kitus dalykus. Man buvo įdomu rasti atsakymą į klausimą, kodėl žmonės, dievinę komunizmo ideologus Leniną, Marksą, Engelsą, papūtus kitiems vėjams, staiga metėsi į religiją. Visi įsitikinimai kažkur staiga dingo, juos lyg vėju nupūtė. Logiškai mąstant, taip neturėtų būti. Vieną kartą man pateko į rankas knygos, kuriose buvo aprašomos krikščioniškos apeigos. Ta knyga galutinai lėmė namo apsisprendimą. Aš iš prigimties esu skeptikas ir visada ieškau atsakymo, ar iš tikrųjų taip yra, kaip kalbama. Taip iškilo klausimas, o kas buvo iki krikščionybės atsiradimo, kaip gyveno mūsų protėviai? Radau knygas, kurios padėjo ir į šiuos klausimus nors dalinai rasti atsakymus. Žinoma, nebuvau aš fanatikas, ir religiniai reikalai man nebuvo svarbiausi. Buvo verslas, kuriuo reikėjo užsiiminėti. Gyvenimas ėjo savo vaga. Buvo pinigų ir verslo vystymui, ir šeimos gerovei, ir kelionėms, kurias mėgau. Taip ir gyvenom, - sako mano pašnekovas Jaromir Bukrejev.

- O kur pats buvai, kai prasidėjo Maidano įvykiai Ukrainoje?

- Buvau Rusijoje. Tuo metu beveik visą verslą pas mus Rusijoje užvaldė žmonės, susiję su jėgos struktūromis, o tą verslą sukūrę žmonės palengva tai dingdavo, tai kalėjime atsidurdavo. Visa tai buvo daroma atvirai, nesislapstant. Verslo vystymas tapo pavojingu užsiėmimu, nes bet kada ir į tavo verslą galėjo būti pasikėsinta. Daugelis verslininkų ėmė išvažiuoti iš Rusijos. Kas nespėjo, atsidūrė kalėjime ar žuvo. 2013 metais ir aš realiai galvojau išvažiuoti iš Rusijos, reikėjo tik parduoti verslą. Aš kaip tik tuo metu užsiiminėjau medinių namų statyba, tad reikėjo ir stakles parduoti, ir savo gyvenamą būstą, nes be pinigų ir užsienyje nepradėsi gyvenimo. Visa šeima su tuo sutiko. Ir čia prasidėjo Maidano įvykiai Ukrainoje. Daugelis žmonių Rusijoje su viltimi ėmė žiūrėti į įvykius Ukrainoje, kaip į ženklą, nes jei pokyčiai prasidės ten, tai gal ir Rusijoje jie prasidės. Gal mes tapsim normalia šalimi, nes Rusija šanso, kuris buvo po TSRS subyrėjimo, neišnaudojo. Kadangi tuomet buvau vyriausiuoju kriviu, tai daug važinėjau ir mačiau, kokia apverktina situacija. Ir čia prasidėjo Maidano įvykiai. Daug rašiau apie tuos įvykius. Rašiau atvirai. Pradėjo mane įspėjinėti. Atvirai negrasino, nes buvau žinomas žmogus, negalėjo manęs ir uždaryti, bet užtat sūnui pakišo ginklą... Aš gerai žinojau, kas iš tikrųjų vyksta, o vyko daug negražių dalykų, tikro farso. O tai, kad Mariupolis liko Ukrainos, kaip Odesa ir Charkovas liko Ukrainos, tai tiesiog taip susidėliojo žvaigždės, ir Ukrainos liaudis parodė sąmoningumą, - apie netolimos praeities įvykius pasakoja Jaromir Bukrejev.

- Jaromirai, kiekvienas karas – baisus dalykas, kai žūsta žmonės, bet baisiausia, kai vyksta pilietinis karas, kai kaimynas kariauja prieš kaimyną, brolis prieš brolį. Kur kelias iš tokios aklavietės Ukrainoje? – klausiu žmogaus, su ginklu rankoje „Azovo“ batalione kovojusio už Ukrainos nepriklausomybę.

- Tai, kas vyko ir vyksta – baisu. Ukrainoje daug žmonių neteko savo artimųjų, daug žmonių sužeista. Kai aš pasitraukiau iš karo zonos, ir kai tekdavo dalyvauti paminklų žuvusiems atidengime, ten buvo ištisos kapinės žuvusiems. Tokios kapinės yra visose vietovėse. To negalima pamiršti. Žmonės gali kažkaip susitarti, bet tarp tautų ta priešprieša išlieka ir išliks. Karo žaizdos sunkiai gyja... Aš nežinau, kada tai baigsis, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau įsivyraus taika, bet užmiršti tai bus sunku. Man teko matyti, kaip žūna šalia manęs buvęs kovotojas, baisus jausmas, o jūs įsivaizduojate, ką patiria jo motina, tėvas, žmona, vaikai, sužinoję apie žūtį. Kaip jie galės visa tai pamiršti? Bet Ukrainoje irgi yra visokių žmonių. Tie, kurie patyrė karo ir išdavysčių naštą, niekados nepamirš, bet yra ir tokių, kuriems karas – tai turtus nešantis aitvaras. Gaila, bet kol kas Ukrainoje valdžia oligarchų ir buvusių kriminalinių autoritetų rankose, bet aš tikiu, kad Ukrainos liaudis anksčiau ar vėliau viską sustatys į savo vietas, nes prasidėjusį laisvėjimą jau sunku sustabdyti, - baigdamas mūsų pokalbį sako Jaromir Bukrejev, kuriam, kaip jau minėjau, praėjus kelioms dienom po mūsų pokalbio buvo duotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Gera žinia ir norėčiau užbaigti šį pasakojimą.

Algis JAKŠTAS