Mes turime 413 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2958
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19159
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95189
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Po unikalios moters pasaulį

2020 m. vasario 19 d., trečiadienis, Nr.14 (1929)

LR Seimas oficialiai šiuos metus mini kaip Eugenijos Šimkūnaitės jubiliejinius, kraštiečiai uteniškiai Vilniuje juos atidarė labai iškiliai. Pats laikas mums prisiminti 100-ąjį gimtadienį galėjusią minėti bene garsiausią Lietuvos žolininkę, žiniuonę, mokslų daktarę, kartais dar ragana vadinamą, profesorę Eugeniją Šimkūnaitę. Kodėl dabar tarp Tarptautinės moters dienos ir šalies Nepriklausomybės atkūrimo? Ji buvo nepakartota Lietuvos moteris, save atidavusi visuomenei sveikatinti ir per visą gyvenimą išlaikiusi tradicijų tęstinumą, kuris buvo laikomas atgyvena, bet tapo pagrindu būsimos laisvos valstybės etikai.

Būsimoji profesorė gimė Krasnodaro krašte, bet ten praleido tik du pirmuosius savo gyvenimo metus. Vaistininko Prano Šimkūno šeima įsikūrė Utenos r. Tauragnuose. Tą kraštą E. Šimkūnaitė vadino gimtine, ten krėtė savo jaunystės pokštus, į ten grįždavo su didžiausia meile, Tauragnų mokyklai paliko savo turtą, ten kas pavasarį vis didėja kraštiečių puoselėjamas vyšnių sodas. Pamenu, kad praeito šimtmečio pabaigoje per jos gimtadienį mokykloje vykdavo įspūdingos ekologinės pakraipos viktorinos, buvo aktyviai renkami eksponatai, kad net mes – kultūrininkai – šiame unikaliame „informacijos rinkimo šokyje“ rasdavome savo vietą. Botanikos instituto direktorius Romas Pakalnis yra pasakęs, kad „Lietuvoje buvo tik du žmonės, kurių paskaitų buvo klausytasi iki apalpimo. Tai - kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė“. Baigiantis XX amžiui, profesorė E. Šimkūnaitė kartu su vaistininku rašytoju Antanu Vienuoliu Žukausku buvo įrašyti tarp to šimtmečio iškiliausių Lietuvos žmonių – tik dviese iš vaistininkų. Vilniuje ir Tauragnų mokyklose veikia muziejinės ekspozicijos, pristatančios jos asmenybės unikalumą. Vilniuje prie namo, kuriame gyveno, atidengtas paminklinis akmuo. Eugenija Šimkūnaitė visą savo gyvenimą paaukojo liaudies medicinai, kraštotyrai ir vaistininkystei. Ji buvo paveldėjusi gilią gamtojautą ir nebandė taikytis prie civilizuoto pasaulio, gyveno pagal savo normas. Gamta jai buvo guodėja, ramintoja, skatino išlikti padoriu žmogumi, individualizmą neigusiu tarybmečiu ir... nepergyventi, kad ne ji, o A. Flemingas duonos pelėsį įvardijo penicilinu...

Organiškai augdama gamtos apsuptyje ji negalėjo nesižavėti augalų pasauliu, negalėjo nepažinti neužrašytų jo paslapčių. Vasarą surenkama daugiausia vaistinių augalų, visai netoliese – Švenčionyse – nuo senų laikų jos buvo supirkinėjamos. Dauguma vaistinių augalų apipinti legendomis, nes žmonės norėjo įspėti keistą augalo gyvenimo būdą. Ugnies be dūmų nebūna... Štai – papartis: nuostabios išvaizdos ir keisto dauginimosi būdo. Visi žydi, o šitas - ne. Įdomi ir širdažolė. Ją kitaip dar raganų apavu ar pasiutžole vadindavo. Ji gerina virškinimą, jos antpilais liaudies medicinoje gydoma nuo maliarijos, skrandžio ligų. Dabar mokslininkai jau žino, kad joje yra painios sandaros aktyvių junginių: alkaloidų, taip pat ir gliukozidų, suteikiančių jai „galias“. Mistikos buvo ieškoma ir laike. Šventės dieną surinktos žolės buvo laikomos Saulės vaistu. Senovinis žodis kupa reiškia gausą, pilnatvę. Kupolėmis pirmiausia vadindavo Jono žolę, Tako žolę, Kraujo žolę, Širdies žolę, Sidabro žolę, Gyvatės žolę. Tos merginos, kurios rudenį norėdavo ištekėti, apeidavo 3 laukus, 3 pievas, 3 upeles, o Aukštaitijoje ir 3 ežerus. Tik toks vainikas tikdavo burtams. Mesdavo jį per nugarą. Kiek kartų vainikas užsikabindavo, po tiek mėnesių nusimato vestuvės. Į obelį vainikus mesdavo tos, kurios ištekėjusios norėjo turėti daug vaikų: gražių, sveikų kaip obuoliai.

Nuo ankstyvos vaikystės tėvas ją „lenkė“ prie darbo: jai buvo pavesta iš kaimo moterų priimti surinktas vaistažoles. Tokiu būdu ji turėjo idealią galimybę bendrauti su tradicinės liaudies išminties nešėjomis, sužinoti, kaip viena ar kita žolė buvo naudojama kaimuose, jas lydinčius prietarus ir užkalbėjimus. Jau vaikystėje išsiugdytas smalsumas padėjo bendravime su kaimo žmonėmis. Žiniuonės žodynas parturtėjo tradiciniais žodeliais, tapus akademike – moksliniais terminais, visad turinčiais atitikmenis ir paprastų žmonių kalboje. Žolininkės mama – Olga Osipova buvo popo duktė, todėl tam tikra nematomų dalykų realumo pajauta jai nebuvo svetima.

Tauragnai – žavus savo istoriniu palikimu miestelis, pasiklydęs tarp miškų. Dabar galime sakyti, kad didelė laimė, kad ten nebuvo gerų kelių, didelių dvarų ir naujų laikų informacija neplūdo į jį nepatvenkiamais srautais. Būtent tas vietovės sakralumas padėjo išsaugoti papročių autentiškumą, aplinkiniuose kaimeliuose gyvenusios žoliautojos atmintyje išlaikė daug užkalbėjimų, nes šioje Rytų Aukštaitijos dalyje medicininės žinios buvo perduodamos per motinos liniją. Racionalioji Šimkūnaitė sakydavo, kad yra tokių užkalbėjimų, kurie trunka tiek, kiek reikia laiko vienam ar kitam gydančiam patiekalui pagaminti, bet neneigė jų poveikio žmogaus psichikai. E. Šimkūnaitė vienodai atidžiai domėjosi ir mokslo naujovėmis, ir tradicine liaudies išmintimi, botanikų fenologiniais stebėjimais, pati tai tikrino praktiškai ją supančioje aplinkoje. Kažin ką ji pasakytų vertindama šių metų pokyčius?.. Mokslininkė – ragana visad sakydavo, kad pasakose sukaupta didžiulė tautos išmintis, turėjo sukaupusi didelę jų kolekciją. Dabar jau niekas neatsakys ar burtininkaudama Joninėse ant Rambyno kalno, kitose Lietuvos vietose ji tai darė rimtai, ar juokaudama, bet apie tai kalbėjo rimtai. Ji sakydavo, kad norint susirinkti puokštelę, iš kurios bus buriama, reikia eiti pagal saulės kryptį ir nuo kiekvieno kampo susirinkti po devynis augalus. Jei nori, kad viskas būtų teisingai, būtina surinkti trejas devynerias (iš viso 27 augalus). Tada ji kiekvienam iš jo surinktos puokštelės pranašaudavo ateitį, gyvenimo kelią, kas jį lemia, kas gali tame kelyje padėti. Populiarioji būrėja sakydavo, kad būrimas – labai asmeniškas, individualus dalykas, kad lemia ne viena kokia konkreti žolė, bet jų kompozicija. Burdama ji įvertindavo ir „sužmogindavo“ augalų savybes: paslankus, dygliuotas, gajus, lepus ir pan. Taip gimdavo pranašystės konkrečią puokštelę surinkusiam žmogui.

E. Šimkūnaitė sakydavo, kad savo prigimtinėmis savybėmis kiekviena moteris yra žynė. Ilgamečiai gamtos gyvenimo stebėjimai ją įgalino paruošti ir lietuviškus horoskopus. Jos bičiulė Živilė Lazdauskaitė savo atsiminimuose rašė, kad ji buvo sudariusi medžių, paukščių horoskopus, kad jų atskaitos taškai nėra labai aiškūs. Galima tik spėti, kad visos jos žinios „sukrito“ į atitinkamą schemą pagal gamtos gyvenimo aktyvumą. Tai lyg biodinaminio gamtos gyvenimo koncentratas, kuomet į vieną tašką suvedamas atitinkamų dangaus kūnų, gyvūnų, augalų, paukščių aktyvumo pikas. Pačios žolininkės gyvenimo optimizmas atsispindi ir jos pranašystėse: jos gera lemiančios, nesiūlančios saugotis ar vengti sprendimų, skatina būti aktyviu ir pačiam įtakoti savo likimą. Kaip medikė ji paprastai aiškino, kad žiemą motinos nešiojamas vaikelis visad bus silpnesnis, nes trūksta saulės ir pilnaverčių maisto medžiagų. Rudenį gimę – visad atsparesni ligoms, o tuo pačiu ir stresams, nes jų imuninė sistema tiesiog yra stipresnė dėl maisto gausos... Ypač aktualu tai buvo senesniais laikais. Tai lyg jos horoskopų pamatas. Visas žodingosios mokslininkės rašytinis palikimas yra saugomas jos bute Vilniuje, Lazdynuose, memorialiniame muziejuje,o šio straipsnio autorei dar ankstesniais jos gyvenimo metais senuose „Švyturio“ ir „Jaunimo gretų“ žurnaluose pavyko rasti jos medžių ir gyvūnų horoskopų. Lietuviškasis gyvenimo „suaktyvėjimas“ bene labiausiai sutampa su paukščių gyvenimo ritmu, o domėjimasis horoskopais su sunkmečiais istorijoje... Jokiai šiandienos „Mis'ei“ nebūtų priimtinas nei jos rengimosi atsainumas, nei kartais grubokas, raganiškas bendravimo būdas...

Už tai, kad yra toks gydymo menas, už savitumą ir senųjų išminties tradicijų saugojimą esame jai dėkingi, o Jūs?

Dalia SAVICKAITĖ

 
 
Reklaminis skydelis