Trečiojo amžiaus universiteto Politologijos ir krašto istorijos fakulteto dekanės Anos Pilipavičienės ir Broniaus Stecko iniciatyva šių metų vasario 25 d. Nalšios muziejaus patalpose buvo organizuotas įdomus susitikimas su garbingu svečiu, žinomu politiku ir visuomenės veikėju Kovo 11 Akto signataru Česlovu Juršėnu.

Politologijos ir krašto istorijos fakulteto klausytojams labai naudingi tokie susitikimai. Per juos klausytojai ne tik supažindinami su socialinių tyrimų kryptimis, politinės elgsenos ir politinės valdžios reiškiniais, bet ir suteikiama puiki galimybė pasinerti į gyvąją istoriją, išgirsti tikrųjų istorijos dalyvių balsą, pajusti kelių dešimtmečių senumo politikos dvelksmą.

Kovo 11-osios Akto signatarui, Švenčionių rajono garbės piliečiui, buvusiam penkių kadencijų Seimo nariui ir vienos kadencijos Seimo pirmininkui, kelių knygų autoriui, mūsų gerbiamam kraštiečiui iš Panižiškės Česlovui Juršėnui buvo apie ką papasakoti. Istorinį - politinį naratyvą apie savo politinę veiklą Česlovas pradėjo nuo Lietuvai ypatingai svarbių įvykių, lėmusių tolesnį mūsų šalies ėjimą nepriklausomybės keliu. Lygiai prieš tris dešimtmečius, 1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba - Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Svečias atskleidė įdomių to meto grėsmingų įvykių detalių, dar negirdėtų platesnei auditorijai. Galima drąsiai teigti, kad 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai, vienas iš kurių buvo Česlovas Juršėnas.

Brandaus amžiaus sulaukęs kalbėtojas iki šiol nestokoja vidinės elegancijos, puikios iškalbos, aristokratiškos laikysenos ir erudicijos. Įdomu buvo pasiklausyti su Juršėnui būdingu sąmoju papasakotų jo sovietinių laikų vaikystės ir jaunystės fragmentų. Kalbėtojas pabrėžė, kad nepaisant nelengvo laikmečio, tada jis vis tik jautėsi laimingas.

Buvo užsiminta ir apie anų laikų terminologiją: „Ne Terleckas ir ne Landsbergis su Zigmu Vaišvila, o Brazauskas su Beriozovu ir kitais tuo metu buvo atsakingi už Lietuvą. Turėjome manevruoti, manevro pagrindinė linija buvo link nepriklausomybės. Mes kalbėjome kitais žodžiais, mes – apie suverenitetą, Sąjūdis – apie nepriklausomybę. Jei žiūrėtume teoriškai – tai tas pats. Tik kai kam atrodė, kad suverenitetas prastas žodis“.

Net gi atsakinėdamas į susitikimo dalyvių klausimus Česlovas pademonstravo savo sugebėjimą svarstyti nuomonę su kuria nesutinka, — o tai jau išlavinto mąstymo bruožas.