Mes turime 433 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4453
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14640
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90670
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pavasaris prasidėjo...

2020 m. kovo 4 d., trečiadienis, Nr.18 (1933)

Kovas, kalendorinio pavasario pradžia. Nors šiemet, kai žiema daugiau buvo tarpinis variantas tarp rudens ir pavasario, kalendorinio pavasario pradžia, pirmosios kovo dienos niekuo neišsiskyrė nuo vasario, paskutinio kalendorinės žiemos mėnesio pabaigos.

Pirmadienį nusprendžiau bent trumpam pabėgti į gamtą. Žinoma, apsiginklavęs fotoaparatu. Pabuvimas gamtoje – tai puiki galimybė bent trumpam atitrūkti nuo psichozinės situacijos, keliamos dėl galimos koronaviruso grėsmės. Priėjom iki tokios beprotybės, kai žmogaus, jei nereikia operacijos, dėl insulto nepriima į Santaros klinikas, o siunčia atgal į Švenčionis. Kažkokia psichozė visoje Lietuvoje, o ją vis dar labiau eskaluoja... Per tiek laiko tik vienai moteriai nustatytas koronavirusas, ir tai lengva forma, o kiek per tą laiką žuvo eismo įvykiuose, kiek mirė nuo insulto, infarkto... Panika dėl koronaviruso turės įtakos ir šalies ekonomikai, bet sugrįžkime į susitikimą su gamta.

Pirmas sustojimas – miškelis, kuriame jau ir lapkričio, gruodžio mėnesiais vieną kitą žibutę surasdavau, šį kartą mėlynuojančių žiedelių jau daug. Žinoma, nėra tiek, kiek būna vėlyvą pavasarį, kai pamiškė tiesiog skęsta žibučių žieduose, bet jau nereikia ieškoti, kaip adatos šieno kupetoje. Nufotografavęs kelis žiedus, pasigrožiu ir lazdynų žirginiais. Vos palieti lazdyno šaką, tuoj pabyra geltonos žiedadulkės...

Paklajojęs po mišką, važiuoju toliau. Pamatęs stirnų pulkelį, sustojęs nuspaudžiu porą kadrų. Nors stirnos ir tolokai, bet vis tiek smagu jas pastebėti. Beje, apsukęs nedidelį ratelį, besiganančių stirnų suskaičiavau arti trisdešimties. Lengva joms buvo žiema, neteko nei joms, nei kitiems žvėreliams baltojo bado kęsti. Pavažiavęs pastebiu tolėliau vaikščiojančią gervių porelę. Toks malonus jausmas matyti sugrįžusias gerves. Prisimenu, kaip rudenį jos atsisveikindamos suko ratus virš manęs. Tokios akimirkos išlieka ilgam. Tokie susitikimai su gyvosios gamtos atstovais: paukščiais, laukiniais žvėreliais, sugebėjimas pažvelgti į žydintį žiedą, tai lyg saulės spindulėlis pro debesis, o tie debesys – tai kasdienybės rutina, baimės, kurių apstu aplinkui.

Trumpa kelionė po gamtą man buvo lyg gaivaus pavasario oro gurkšnis, o kelios fotografijos – tai noras su jumis, gerbiamieji, pasidalinti savo potyriais.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis