Kaip ir kiekvienos gyvenamosios vietovės istorijoje, taip ir Švenčionėlių, visų pirma tenka atsakyti į du klausimus: kada gyvenamoji vietovė įsikūrė ir kokiose žemėse tai įvyko. Pabandysiu atsakyti į šiuos du klausimus.

Pats Švenčionėlių (Svenciankos) pavadinimas senas. Dar XVII amžiuje taip buvo pradėtas vadinti vienas iš Švenčionių dvarų, įsikūrusių Vilniaus tijūnijos Švenčionių valsčiaus žemėse. Jeigu jau kalbame apie Švenčionėlius XIX amžiaus viduryje, reikia išskirti Švenčionėlius į du objektus: geležinkelio stotį ir gyvenvietę (posadą). Statistiką apie šiuos objektus carinės Rusijos valdininkai pateikdavo beveik visada atskirai. Seniausias stoties pavadinimas yra Švenčionėliai (Svencianka), vėliau dokumentuose randame Švenčionių ir Naujųjų Švenčionių pavadinimus. O štai gyvenvietė (posada) iki 1940 metų buvo vadinama Naujaisiais Švenčionimis.

Švenčionių rajono savivaldybės Švenčionėlių seniūnijos internetiniame puslapyje yra rašoma: „...Tiksli miestelio įkūrimo data nežinoma. Švenčionėliai išaugo nutiesus geležinkelio linijas. 1861 m. buvo nutiestas Petrogrado-Varšuvos geležinkelis. 1920 m. Švenčionėliai gavo miesto teises. 1951-1959 m. Švenčionėliai buvo rajono centras. 1996 m. kovo 26 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas. 1862 metais pastatyta raudonų plytų geležinkelio stotis, kuri stovi iki šiol. Tai viena gražiausių ir didingiausių stočių visame Vilniaus-Daugpilio ruože.“

Pateikiu kai kuriuos teiginius iš 2016 metų rugpiūčio13 d. straipsnio, kuris išspausdintas „Švenčionių krašto“ laikraštyje ir buvo paruoštas Irenos Poželienės:„...Švenčionėlių miesto atsiradimas betarpiškai susijęs su geležinkelio Varšuva-Peterburgas tiesimu. XIX a. 6-ajame dešimtmetyje geležinkelių tiesimo monopolį carinėje Rusijoje turėjo Prancūzijos akcinė bendrovė „Vyriausioji geležinkelio bendrovė“. 1858 m. ši bendrovė ir ėmė tiesti minėtą geležinkelį. Čia, kur dabar yra Švenčionėliai, tuo metu, A.Duksienės teigimu buvo ištisas miškas. Maždaug dabartinė Vilniaus gatvė buvo riba tarp valdiško ir privataus miško. XIX a. pabaigoje privatus miškas priklausė dvarininkui Sviržauskui, kurio palivarkas buvo Juodiškėlyje, gale dabartinės Švenčionių gatvės. Švenčionių gatvės posūkyje dar iki 1960 m. stovėjo akmeninis dvaro pastatas, kuriame buvo įsikūrusi miesto pirtis ir kepykla. Iš istorijos šaltinių yra žinoma, kad Juodiškėlio palivarkas priklausė Juodiškio dvarui (4 km nuo Švenčionėlių), kurį valdė Smolensko kašteliono Chrapovickio šeima.

Geležinkelio stotis buvo numatyta statyti tarp Žeimenos upės ir Sudotos ežero (apie 3 km nuo dabartinės stoties). Buvo pastatytas medinis pastatas, kuriame apsigyveno stoties viršininkas ir keletas geležinkelio prižiūrėtojų, pakabintas varpas. Čia 1861-1862 m. buvo geležinkelio stotelė. Sudotos ežero, miško ir žemės savininkas Padlipskas nenorėjo, kad jo žemėje augtų gyvenvietė, todėl susikalbėjo su statybos rangovu, kad stotis būtų statoma ne jo žemėje (už tai sumokėjo 50 aukso rublių) ir būtų iškelta. Buvusios stoties medinis pastatas dar stovi ir šiandien. Nusigyvenęs Juodiškėlio dvarininkas suprato naudą – jei stotis bus statoma jo žemėje, žemės ir miško kaina labai pakils. Todėl jis irgi davė rangovui kyšį aukso rubliais. Mūrinė stotis buvo statoma Žeimenos kairiajame krante 10 km į Šiaurės vakarus nuo Švenčionių. 1862 m. pastatyta raudonų plytų stotis stovi iki šiol. Tai viena gražiausių ir didingiausių stočių visame Vilniaus-Daugpilio ruože. Stotyje buvo dvi keleivių laukiamosios salės, telefono ir telegrafo skyrius, stoties viršininko, budėtojų ir kitų tarnautojų kabinetai.

Pastačius geležinkelio stotį, aplinkui ėmė augti kiti statiniai geležinkelio tarnautojams, techniniam personalui. Statomi ir privatūs namai. Greitai įsikūrė žydo Berkaus smuklė, užeigos ir nakvynės namai. Pirmosios statybos vyko dabartinėse Švenčionių ir Kaltanėnų gatvėse. Gyvenvietė pavadinta Naujaisiais Švenčionimis, Švenčionys – Senaisiais. Pirmieji gyventojai buvo lietuviai, rusai, žydai. Administraciją sudarė: pristavas, urėdas ir keturi stražnikai. Mėžionėlių kaimo bendruomenė bažnyčiai paskyrė 3 dešimtines žemės. Mylių kaime nupirktas medinis sandėlis-svirnas ir iš jo rąstų pastatyta nedidelė Šv. Edvardo bažnyčia. Kunigas J.Burba pamaldas ir pamokslus sakydavo lietuviškai, ragino tėvus mokyti vaikus lietuvių kalbos, platindavo lietuvišką spaudą ir visais būdais skiepijo lietuvišką dvasią. Tas nepatiko lenkams ir dėl jų skundų kunigas iš Švenčionėlių buvo iškeltas.“

Dabartiniai Švenčionėliai yra išsidėstę daugiau ar mažiau užimdami Kaltanėnų, Juodiškio, Kochanuvkos ir Sudetų (dabar Sudota) dvarų žemes. Kaltanėnų dvaro žemių ribos keitėsi, bet XVII amžiuje jos turėjo ribą su Sudetų vaitijos žemėmis ir vyko nuolatiniai teisminiai ginčiai tarp Kaltanėnų dvarininkų Narbutų ir Daugėliškio seniūnų (Daugėliškio seniūnijai priklausė Sudetų vaitija) dėl Kaltanėnų Narbutų užgrobtų Sudetų vaitijos žemių. XVI ir XVII amžiuose Kaltanėnų Narbutai nuolat įsiveldavo į teisminius ginčus su Vilniaus miestiečiais dėl muitų kontrolės už prekių gabenimą Žeimenos upe. Prie perkėlos per Žeimenos upę stovėjo Kaltanėnų dvaro Pimpelkos karčema, o netoliese – ir Pimpelkos viensėdis.

Juodiškio dvaras atsirado tik XVII a. antroje pusėje. Šios žemės priklausė vienam iš keleto Švenčionių dvarų. 1677 metais pono Jono Malkausko Švenčionių (būsimasis Svenciankos) dvaras turėjo 14 dūmų. Po to, kai Jonas Chrapovickas nupirko Švenčionių dvaro Juodiškio palivarką su didžiąja dalimi žemių, Malkauskų dvaras pradėtas vadinti Švenčionėlių (Svenčiankos) dvaru. 1690 metais Vitebsko vaivadaičio Jono Chrapovickio valdos turėjo 25 dūmus. Po Jono Chrapovckio mirties dvaras atiteko jo žmonai ir pagal 1696 metų inventorių turėjo 36 dūmus. Vėliau dvaras priklausė Ruselams ir Polkaukams. Dvaras buvo nugyventas ir jo žemės buvo parduotos net keliems savininkams. Trūdai – Radvanskiams, Lubaučyzna - ?, Augustavas – Kajetonui Sventoreckiui, 2 Juodiškėnų palivarkai – Konstantinui ir Martinui Nelipovičiams, dar trys Juodiškio palivarkai priklausė Ignotui Sverževskiui (Sviržauskui), Liucijai Lazauskienei, Vikentijui Mackevičiui. Dalis  žemių atiteko valstybei ir įėjo į Buivydų-Juodiškio valstybinio dvaro sudėtį.

Su Juodiškio dvaro ir Sudetų vaitijos žemėmis ribojosi Kochanuvkos palivarko žemės. 1679 metais Steponas Kochanovskis dovanoja Švenčionių bažnyčiai žemę ir palivarkas pavadinamas Kochanuvka. 1843 metais šios žemės buvo nusavintos ir įėjo į Kančiogino-Kochanuvkos valstybinio dvaro sudėtį.

Švenčionėliai ir Švenčionėlių geležinkelio stotis kūrėsi valstybinio dvaro „Sudetų vaitija“ žemėse. Šių žemių senoji istorija yra neblogai žinoma.

Švenčionių žemių sąsajos su Goštautais prasidėjo 1433 m., kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Jonui Goštautui už tarnystę LDK didžiajam kunigaikščiui Vytautui Geranionis, Medininkus, Dieveniškes, Švenčionis ir kitas vietoves, kurios šiai dienai nėra indentifikuotos (LM 1-oji užrašymų knyga). Ir kitose privilegijose nurodytose vietovėse eina kalba apie žemes. Taip yra ir su Švenčionimis. Tai ne patys Švenčionys, o žemės, buvusios dabartinių Činčikų ir Želabų kaimų teritorijoje, ir buvusi taip vadinamoji Sudetų vaitija (dabar – Sudota) su Melagėnų, Grybų, Dotinėnų, Miežionėlių ir kt. kaimais. Šį Švenčionių dvarą valdė 4 Goštautų kartos. 1542 m. mirė Trakų vaivada Stanislovas Goštautas, paskutinis iš didikų Goštautų giminės nepalikdamas palikuonių. Pagal to meto teisę 1543 m. pradžioje Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užrašo sau Goštautų dvarus, o jau 1543 m. liepos 15 d. visi Goštautų dvarai užrašomi Žygimantui Augustui (LM 1 – oji užrašymų knyga).

Žygimantas Augustas leido naudotis Goštautų turtais Stanislovo motinai kunigaikštytei Sofijai Vereiskajai iki gyvos galvos (mirė 1549 m.), o po jos mirties didžioji palikimo dalis, atitekusi paveldėjimo teise, iš varžytinių atiteko Radviloms. Bet sprendžiant iš 1543 m. pabaigos dokumentų, Švenčionių (būsimoji Sudetų vaitija) ir Daugėliškio dvarus Žygimantas Augustas pasiliko sau. Istoriniuose šaltiniuose iki 1569 m. Daugėliškio seniūnija vadinama vietininkija, valdovo pilimi (VUB F.5 - mišrus), valdovo valsčiumi (LM 19-toji teismų knyga) ir seniūnija, bet niekur neminimas šis Švenčionių dvaras. Mirus 1553 metais Daugėliškio seniūnui Petrui Narbutui, buvo sudarytas Daugėliškio seniūnijos (pilies) inventorius, bet vėl Švenčionių (Sudetų) vaitija neminima.

1557 m. Daugėliškio seniūnu tampa Jurgis Astikas, taip pat buvo Breslaujos, Apso ir kt seniūnijų seniūnu, 1566-1578m. buvo Mstislavlio vaivada, o 1578-1579 m. Smolensko vaivada. (O.Hedemanas, LVIA SA 154505).

Jurgio Astiko valdymo metu 1557 m. LDK buvo pradėta žemės arba vadinamoji valakų reforma, o 1564-1566 m. ir administracinė valdymo reforma. Bet yra žinoma, kad karališkuose dvaruose (Nemenčinė, Linkmenys, Ažvinčiai ir kt.) valakų reforma buvo atlikta po 1529 metų. Būnant Daugėliškio seniūnu Jurgiui Astikui, Sudetų vaitija ir įėjo į Daugėliškio seniūnijos sudėtį.

1594 metų spalio mėn. Lenkijos karaliaus ir LDK DK Zigmanto III Vazos privilegija Daugėliškio seniūniją gauna teisę valdyti LDK kancleris Leonas Sapiega. 1595 metų vasario 30 d. (LM 77 užrašymų knyga) buvo sudarytas Sudetų vaitijos inventorius ir vaitija išnuomota. Vaitijos kaimai ir viensėdžiai Melingėnai, Grybai, Dotinėnai, Miežonėliai ir kt. turėjo 40 valakų dirbamos žemės.

XVII-XIX amžiuose Daugėliškio seniūnais buvo: Pacai, Chodkevičiai, Cecilija Čapskienė, Jonas Borchas ir Plateriai. Paskutiniu Daugėliškio seniūnu buvo Konstantinas Pliateris. 1773 metais pradėjus eiti seniūno pareigas karūnos kancleriui Jonui Borchui buvo sudarytas Daugėliškio seniūnijos inventorius. Jame yra ir Sudetų vaitijos kaimų ir viensėdžių žemių ribų aprašymas.

1842 metais sudaromas paskutinis Daugėliškio seniūnijos inventorius. Jame įrašyta jau nebe vaitija, bet Sudetų palivarkas. 1843 metais Sudetų palivarkas tampa valstybiniu dvaru „Sudetų vaitija“. Dvaro emeritiniais valdytojais ir toliau išlieka Pliateriai. 1861 metais įvedami valsčiai, ir dvaro kaimai ir viensėdžiai įjungiami į Švenčionių valsčiaus Sudetų vaitijos kaimo bendruomenės (seniūnijos) sudėtį. 1870 metais dvaro kaimai ir viensėdžiai gavo žemę išsipirkimui ir dvaro nelieka. Valstybinio dvaro „Sudetų vaitija“ miškai buvo priskirti Sudetų girininkijai (dačiai), o vėliau Švenčionių girininkijai.

1851 metų lapkričio 23 dieną carinės Rusijos caras įsako susisiekimo vyriausiajam vadui 1852 metais pradėti geležinkelio linijos Sankt Peterburgas-Varšuva tiesimo (numatyta nutiesti apie 1250 km) darbus. Visas geležinkelio ruožas buvo suskirstytas į 8 statybos ruožus. Penktojo Daupilis-Vilnius ruožo vadu buvo paskirtas inžinierius-papulkininkis Meingardas. Taip prasideda Švenčionėlių gyvenvietės (posados) – miestelio – miesto įkūrimo istorija. 1857 m. šio geležinkelio projektas buvo patvirtintas, ir projekte Lietuvos teritorijoje kas 20 varstų buvo numatytos geležinkelio stotys. Aukščiausios klasės geležinkelio stotis buvo numatyta Lentvaryje, pirmos klasės – Vilniuje, trečios klasės – Dūkšte, Pabradėje, antros – Švenčionėliuose, ketvirtos klasės – Ignalinoje. Ar taip jau gavosi, ar tai buvo padaryta specialiai, bet dabartinio Švenčionių rajono teritorijos geležinkelis buvo suprojektuotas ir pastatytas Pakretuonės, Švenčionių, Buivydų-Juodiškio, Sudetų, Karkažiškės ir Lavariškių (priklausė Družilių ir kt. kaimai) valstybinių dvarų žemėse. Iš privačių dvarų buvo nusavinta geležinkelio statybai tik nedidelės žemių atkarpos.

Tarp geležinkelio stočių buvo statomos tarpstotės (polustankai), apsaugos postai (kašarkos) ir gyvenamieji namai geležinkelį aptarnaujančiam personalui. Statybos darbai pradėti 1859 metų pavasarį nuo laikinų medinių tiltų statybos, supilti pylimai, pakloti darbiniai bėgiai, kuriais buvo vežamos statybai reikalingos medžiagos. Tokiu laikinu keliu 1860 rugsėjo 4 d. į Vilnių atvyko pirmasis garvežys. Šis istorinis faktas užrašytas Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje („Памятная книжка Виленской губернии“). 1861m. balandžio 11 d. buvo atidarytas traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių. 1862 m. kovo 15 d. iš Vilniaus į Virbalį, o reguliarus eismas į Varšuvą 1862 m. gruodžio 15 d. Statybos vyko intensyviai ir Švenčionėlių (Svenciankos) geležinkelio stotis 1862 metų pradžioje jau stovėjo. Visos geležinkelio stotys buvo statomos pagal individualius projektus. 1862 metų pabaigoje buvo išleistas caro įsakymas dėl geležinkelio ir telegrafo linijų apsaugos. Kaimo bendruomenės, kurių žemės ribojosi su geležinkeliu, buvo įpareigotos saugoti geležinkelį ir telegrafo linijas nuo piktadarių.

Švenčionėlių (Naujųjų Švenčionių) įkūrimo datos gali būti kelios.

Vilniaus valstybės turtų palata, remdamasi 1862 metų spalio 31 d. caro įsakymu ir 1862 metų lapkričio 5 d. valstybės turtų ministro išaiškinimu paskelbė, kad 1863 metų liepos 5 dieną įvyks konkursas 44 sklypų pardavimui į pilną perkančiųjų nuosavybę. Visi Naujųjų Švenčionių kolonijos sklypai buvo valstybinės Sudetų girininkijos (dačios) miške ir buvo išsidėstę palei Švenčionėlių (Svenciankos) geležinkelio stotį. Nulinis (3,6 deš. ploto) sklypas buvo neparduodamas ir jame turėjo įsikurti pašto stotis. Buvo skirta pardavimui 90 deš. žemės su joje augančiu mišku. 40 sklypų plotas buvo po 2 deš., kiti mažesni. Pradinė sklypo pardavimo kaina buvo 112-125 rub. sidabru. Prieš aukcioną visi pageidaujantys pirkti sklypus ir Miežonėlių kaimo valstiečiai galėjo susipažinti su sklypų ribomis.

Parduotų sklypų medžiaga turėjo būti pristatyta į Valstybės turtų ministerijos miškų departamentą. Dalį sklypų nupirko žydai, nors vėliau kurtis jiems laivai buvo draudžiama.

1866 metais (Rusijos valstybės istorijos archyvo F.1290 Ap.4 b.101) carinės Rusijos valdininkai geležinkelio stotį ir gyvenvietę surašė kartu. Tais metais Švenčionėliuose stovėjo mūrinė geležinkelio stotis, valstybinė gėrimų parduotuvė ir pašto stotis. Pašto stotyje buvo laikomi 4-6 arkliai, su kuriais paštininkai išvežiodavo paštą stočiai priskirtoje teritorijoje. Gyvenvietėje buvo 14 sodybų, kuriose gyveno 94 gyventojai: 18 pravoslavų rusų, 17 katalikų lietuvių, 13 liuteronų vokiečių ir 44 žydai. 1883 metų gegužės 3 d. carinės Rusijos vyriausybės sprendimu Švenčionėliuose (Naujuose Švenčionyse) buvo leista be jokių apribojimų kurtis žydams. Gyvenvietė pradėjo sparčiai augti, be to buvo priskirta Švenčionių valsčiaus Pakretuonės seniūnijai. 1890 metais sudarytas Adomo Pliaterio rejestras pateikia, kad tais metais Švenčionėliuose gyveno 406 gyventojai: 8 baltarusai, 46 lietuviai ir 352 žydai. 1905 metais gyvenvietė (posada) užėmė 21 dešimtinę žemės ir 154 sodybose gyveno jau 557 gyventojai.

Tuo ir baigsiu, nes XX a. Švenčionėlių istorija yra neblogai žinoma.

Petras ŠVENČIONIS