Mes turime 319 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5259
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15446
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91476
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ramybėje

2020 m. kovo 28 d., šeštadienis, Nr.25 (1940)

Tai ne stichinė nelaimė, tai – Dievo mums pasiųstas išbandymas, kurio nusipelnėme. Ką reiškia karantinas, darbas namuose? Tai – beprotiško lėkimo sustabdymas. Lėkimo į NIEKUR. Mažų mažiausiai dvi savaitės laiko suteikiamos tam, kad pagalvotume, ką darome ne taip. Kaip ir buvau ramus, taip ir lieku, nors pagal amžių patenku į rizikos grupę. Ir pagal sveikatą, lėtines ligas. Esu ramus, nes esu tikintis Dievą ir Vyriausybe. Mums labai pasisekė, kad šiuo metu Vyriausybei vadovauja buvęs policininkas. Sakau tai be kruopelės ironijos. Nes policijoje ir kariuomenėje išmokstama ryžtingumo ir disciplinos. Kai Ministras Pirmininkas, pats priklausydamas rizikos grupei, vyksta į karščiausius taškus ir pats sprendžia problemas, negali nenulenkti galvos. Pagarbos pandemijos metu vertas ir sveikatos apsaugos ministras.

Eilinį kartą išbandymo neatlaiko didžioji dalis žiniasklaidos. Kitų institucijų nekritikuosiu, nes daviau sau žodį to nedaryti kol tęsis karantinas. Didieji portalai sėja paniką. Jei žiniasklaida būtų atsakinga, ji neplatintų isteriškų, paniką sėjančių publikacijų. Tik teigiami pasisakymai ir nešališka patikrinta informacija, specialistų patarimai. Kadangi žiniasklaida yra taip pat verslas – publikuojami skandalingi straipsniai, negalvojant apie pasekmes. Taip ir mums labai nelengva. Karantino laikotarpiu reklamos užsakymai mažėja iki minimumo. O juk tai pagrindinis mūsų pragyvenimo (išgyvenimo) šaltinis. Neseniai vienas žurnalistas ragino kurti paramos fondą restoranų ir viešbučių verslui, kurie dabar išgyvena sunkų laikotarpį. Mes tokį laikotarpį išgyvename daugelį metų ir nekeliame triukšmo. Mūsų misija – informuoti žmones, tenkinti kitus, ne mažiau svarbius, jų poreikius. Neseniai klausiau vienos privačios Anglijos radijo stoties, kuri ragino miesto gyventojus nepirkti masiškai maisto produktų, kad jų užtektų seniems vargingiau gyvenantiems žmonėms, kurie neturi galimybių apsipirkti visai savaitei. Tai pavyzdys, kaip turi dirbti žiniasklaida ypatingais atvejais.

Dabar šiek tiek apie socialinius tinklus. Kartais į draugus pasiprašo visai nepažįstami žmonės. Priimi, nes nenori žmogaus įžeisti. Tokiais laikotarpiais ir pamatai tikrąjį žmogaus veidą. Per savaitę iš draugų išmečiau daugiau nei dešimt žmonių. Keletą už prorusišką propagandą. Mielieji, važiuokite pas savo garbinamą Putiną – ten nėra nei koronaviruso, nei nusikalstamumo, nei narkomanijos ir alkoholizmo. Važiuokite kuo toliau – geriausia už poliarinio rato, o ne isterikuokite Lietuvoje! Bandau saugoti nuo emocinių šiukšlių ir dezinformacijos ne tik savo galvą, bet ir savo draugus. Mečiau ir mesiu lauk paranojikus, isterikus, panikierius. Šį savaitgalį, jei bus galimybė, palikęs namuose telefoną, išvažiuosiu į pušynus, kad išvalyčiau savo smegenis ir savo sielą.

Gera emocinė savijauta gerina imunitetą, apsaugo endokrininę sistemą. Iki gyvo kaulo įkyrėjo politinės rietenos. Kritika vienų kitiems. Šiandien mes turime būti viena Lietuvos partija. Tebūnie šis laikotarpis toks, koks buvo sausio įvykių metu. Kai visi buvome broliais. Ar bent jau du mėnesius galime dirbti „vardan tos Lietuvos“?

Dabar truputėlį apie tikėjimą. Kas svarbiausia šiuo metu? Ramybė. Prisiminkime Kristaus žodžius: „aš palieku jums jūsų ramybę, duodu jums savo ramybę“. Kiekvieną dieną, kiekvieną sunkią minutę prisiminkime juos. Ir dar. Jei turite bent garstyčios grudo didžio tikėjimą, galite būti ramūs. Dievas saugo savo vaikus, ir mus apsaugos. Didžiausia blogybė, kad mes, tikėdami Dievą, juo nepasitikime, ir viską stengiamės išspręsti patys, neleisdami Dievui veikti. Tai nereiškia, kad nereikia saugotis. Neveltui sakoma: stenkis žmogau, ir Dievas tau padės. Jo sąrašuose yra ne tik mūsų gimimo ir krikšto data, bet ir mūsų mirties valanda, kurios mums neleista žinoti vien tam, kad nepiktnaudžiautume. Visi mes mirsime. Dažnai sakoma, kad senatvė yra gyvenimo saulėlydis. Sutinku. Tegu mūsų senatvė bus tokia graži, kad jauni žmonės eitų į ją pažiūrėti, kaip eina vakarais prie jūros pažiūrėti saulėlydžio. Kam gadinti paskutines savo dienas panika, nerimu ar pykčiu?

Net ir mokslas pripažįsta neįtikėtiną maldos galią. Bet melskimės ne tik už save ir savo artimuosius, bet ir už medikus, slaugytojus, pardavėjas, vaistininkus. Man juokingai atrodo kvietimai tokią ar tokią valandą išeiti ir paploti tiems, kurie dabar priešakinėse linijose. Tai ne spektaklis, ponai! Tai – gyvenimas. Vienas vienintelis… Melskimės ir už sergančius. Nesvarbu, kaip jie apsikrėtė. Dirbdami visiems svarbius darbus, sąmoningai aukodamiesi ar dėl savo neatsakingumo, ar apsileidimo. Visi mes to paties Viešpaties avys. Gal ta paklydėlė avis ateis į protą ir sugrįš pas Viešpatį? Skaitykime Šventąjį Raštą ir apmastykime kiekvieną perskaitytą eilutę. Mylėkime vieni kitus.

Ir niekada neužmirškite Marko Aurelijaus žodžių: „Kad ir kas beatsitiktų, reikia gyventi toliau“.

Poetas Vytautas KAZIELA