Mes turime 223 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2139
mod_vvisit_counterŠią savaitę:28894
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:9896
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:150279

Ir gamtoje ieškome kaltų?

2020 m. balandžio 4 d., šeštadienis, Nr.27 (1942)

Paskutinio mėnesio mūsų patirtys yra nepaprastos, nes visa, su kuo susiduriame, yra neaišku ir nežinoma. O kas neaišku ir nežinoma, yra baugu. Tokiose situacijose, sakoma, galima suprasti, ko yra verti visi ir ko esi vertas pats. Tačiau būtent jos, šios situacijos ir šie išbandymai, gali išryškinti anaiptol ne tik gerąsias mūsų savybes.

Dar nežinome, kaip ilgai jausime koronaviruso pavojų – kol kas prognozės nedaug ką reiškia. Tačiau jau dabar mes suprantame, kad po visko mes nebūsime tokie patys. O kaip tai atsilieps mūsų visuomenės dvasiniam gyvenimui, tegul apie tai kalba psichologai. Man labiau rūpi tai, apie ką kalbama tada, kai tokių kalbų ir tokių temų neturėtų būti – turiu omenyje kvietimą kaltųjų pandemijos sukėlimu ieškoti... mūsų gamtoje, tarp mūsų gyvūnų!

Norisi sušukti: palaukite, kodėl kalbate apie mūsų gyvūnus? Kokius? „Taigi šikšnosparniai... – atsako įniršę piliečiai. – Negi tu radijo neklausai, televizijos nežiūri, negi nežinai, kad tai jie, šikšnosparniai, kalti. Ir dar skujuočiai, tie – dar labiau! Pasiektų mūsų rankos!..“

Suprantu, kad tokioje būsenoje tos rankos padarytų daug kvailų dalykų. O kas tie skujuočiai, apie kuriuos kalbate? Iš kurios girios? „Na, nekibk prie žodžių! – mataruoja jie rankomis. – Paklius jie mums!“

Nebuvo tokio pokalbio. Tačiau, kad yra taip manančių ir siūlančių kelti „keršto akcijas“, tikrai žinau. Todėl noriu iš karto pasakyti: nesvarbu, kas bebūtų tas viruso platintojas – šikšnosparnis ar skujuotis, jie nėra iš Lietuvos gamtos, jie gyvena Pietų Kinijoje, Vietname, Mianmare, Indijoje ir kitose Pietryčių Azijos valstybėse. Kokia iš tikro jų „kaltė“, dar tiriama. Teisybės dėlei reikėtų tyrimą praplėsti ir pasakyti atvirai, kokia yra žmonių, šiuos gyvūnus naikinusių, vilkusių į turgus, pardavinėjusių (atrodo, ir dabar pardavinėjančių) atsakomybės dalis. Tačiau šie gyvūnai gyveno milijonus metų, daug kartų ilgiau už žmones, ir nieko neįvyko. Neteko girdėti, kad apie jų naikinimą būtų pranešama Kinijos informacijos šaltinių – gal net atvirkščiai, visur inicijuojama šių gyvių apsauga ir skatinamas „palikimas savo valiai“.

Tačiau grįžkime pas mus. Kaip suprantame, skujuotis mums yra mistinis, toks lyg esantis, lyg nesantis gyvūnas – primityvus žinduolis su kūną dengiančiais raginiais „žvynais“, labiau panašus į roplį, bet ne į žvėrį. O šikšnospraniai... ten kalbama apie didžiuosius vaisėdžius šikšnosparnius, kurie skrydyje sparnus išplečia daugiau kaip metrą. Mūsiškiai šikšnosparniai, kurių Lietuvoje 15 rūšių (daugelis iš jų – labai retos ir saugomos) jokio kontakto su žmogumi neturi, jokių ligų sukėlėjų nepernešioja ir įtarinėti juos nesamom nuodėmėm yra mažų mažiausiai keista. Palikime juos ramybėje, pasirūpinkime savo aplinkos švara, savo namais, ruoškimės Verboms ir Velykoms, išvalykime galvas nuo paikų minčių.

Mūsų krašte vietos visada pakako ir pakaks visiems. Gyventi santarvėje su gamta ir, kaip sakė šventas Pranciškus, su „broliais mūsų mažaisiais“, yra didžiausia mūsų priedermė ir laimėjimas. Kuo protingesni mes būsime, tuo geriau gyventi bus visiems. Žinoma, ir mūsų kaimynams šikšnosparniams!

Selemonas PALTANAVIČIUS