Mes turime 380 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2600
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18801
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94831
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Rytų Lietuvos galios šaltiniai

2020 m. balandžio 8 d., trečiadienis, Nr.28 (1943)

Ar šiandienos sąmyšio akivaizdoje mes būtinai turime kreipti visą įmanomą savo dėmesį į televizoriuje kalbančius autoritetus? Ko gero daugiau vidinės energijos duos ir įkvėpimo gyventi suteiks sava krašto išmintis.

Yra manoma, kad esamos Švenčionių bažnyčios vietoje yra buvusi senovės lietuvių šventvietė. Kodėl būtent čia? Matomai šioje vietoje stipresnis energetinis laukas. Kalbu apie elementarią fiziką, magnetizmą. Šventvietėse stovėdavo alkai, aukurai. Tiesiog žyniai toje vietoje jausdavo energijos antplūdį, o tuomet žmogus žymiai aiškiau suvokdavo protu iš pasąmonės kylančias mintis. Pas žynius buvo einama patarimo kritinėse gyvenimo situacijose. Taipogi žyniai nustatydavo metą, kada geriausia kariauti, nes gamta duoda daug jėgų, o kada geriau slėptis ir tykoti, genties silpnumo momentais. Vedu prie to, kad Rytų Lietuvos krašto energetika kadaise buvo ypač efektyvi. Nes šis kraštas prieš tūkstantį metų buvo galinga gynybinė linija, forpostas, atrėminėjusi atakas iš Rytų kunigaikštysčių. Jeigu ne šis kraštas, tokios baltų tautos greičiausiai nebūtų. Kitas dalykas, kad būdami „tarp girnų“ – kelyje tarp Rytų ir Vakarų – mūsų kraštai tiesiog buvo nuniokoti kovų. Todėl kaip valstybės centras iškilo Nemuno-Neries kraštas. O mūsiškė Rytų Lietuva, nespėjusi atsigauti ryškėjant viduramžių Lietuvos valstybei, tiesiog istoriškai degradavo. Visa tai būtina žinoti tam, kad aiškiai suprastume, jog mūsų kraštai yra jėgos vieta. Visos buvusios sėlių gyvenvietės dabartiniuose Zarasų, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose pasižymi didžiausia piliakalnių koncentracija. Švenčionių rajone žinomi 49 piliakalniai. Europos kronikininkai pašykštėjo išsamesnių žodžių apie šlovingą Rytų Lietuvos civilizaciją, kuri tikrai buvo išsiskleidusi galingais tikrovės vaizdiniais.

Mes, baltai, būdami gamtos žmonės, nelabai suspėjom su Europos civilizacijos progresu. Pajutęs, kad kapitalizmas išsisemia ir nebeturi ateities, K. Marksas rašo savo „Kapitalą“. Lietuvių tauta irgi išbando šį marksizmo etapą, kur socialines jėgas mėgino suvaldyti materializmo teorija. Jos „šalutinis poveikis“ buvo tas, kad staiga visi ėmė ištroškusiai šauktis „DVASINGUMO“. Arvydas Juozaitis 1988 savo pranešime sakė: „... dar nė viena lietuvių pokario karta nebuvo suteikusi „dvasios sąvokai“ tos išskirtinės prasmės, kurios ji iš tikrųjų nusipelno“. Tik bėda ta, jog tas dvasingumas ėmė veržtis į Lietuvą kažkokių keistų abstrakcijų pavidalu. Abstrakčios „demokratijos“ idėjos, abstrakčios ir užsieniuose išpuoselėtos religinių teorijų idėjos.

Šiandien, kai kažkas kalba iš televizoriaus, - tai vis nesibaigianti tirada bendrų „sterilių“ frazių. Bet mes gyvename labai konkrečiame krašte, kuris pasižymi išskirtine savo specifika. Ir problemos čia savitos, ir džiaugsmai pasižymi originaliu savo charakteriu.

Juk mūsų protėviai taip ir gyveno - natūralu buvo išsiversti SAVO JĖGOMIS IR SAVO IŠMINTIMI. Savas kraštas ir guodžia, savo gamta ir gydo. Sava šlovinga istorija labiausiai teikia pasitikėjimo tokiame laike, kai baugštumas taikosi išvesti iš normalaus ritmo. Saliamonas savo patarlėse rašo „Gerk vandenį iš savo šaltinio“.

Žmogui dažnai atrodo, kad „svetimas vanduo skanesnis“.

Šiuo neapibrėžties laiku, kai įprasti kultūriniai supratimai subliūkšta, nebeatlaikydami moralinio atsakomybės svorio, norisi tikėti, kad čia pat glūdi daug užmirštų gyvybinių minties, kūrybos, tikėjimo ir meilės šaltinių.

Svetainėje „Youtube“, internete, galite susirasti mano įkeltą video su mokytojo, kraštotyrininko Antano Karmono paskaita, įvedę pavadinimą „Antanas Karmonas: garbinga Rytų Lietuvos praeitis“.

O į ką šiandien mes turėtume atsigręžti? Ką turime IŠGRYNINTI vertybių netikrumo metu? Ką dar tokio turime, kas verta dėmesio, kas neabejotinai brangu? Taip, tai Tėvynė, savo kraštas, savo kaimo dvasia. Ir ta aptrinta maldaknygė, močiutės taip gerbta, saugota, su kuria ji praėjo nesuskaičiuojamas negandas, ištvėrė baimes ir tikrai baisius karo-pokario metus. Tai gal ir mus galėtų pervesti ta paprasta tyra širdies malda?

Aidas DOLOTOVAS

 

 
Reklaminis skydelis