Prieš Velykas pasisekė nufotografuoti įspūdingą pilnaties tekėjimą. Stovėdamas ant Lygumų kalno stovinčio apžvalgos bokšto, kadras po kadro fiksavau tekėjimo eigą. Fotografijomis pasidalinau ir su geru bičiuliu, gamtininku, mokslų daktaru, knygų autoriumi Bronium Šablevičium. Ir štai kokį laišką parašė bičiulis Bronius.

Algis JAKŠTAS

Baisi mėnesiena

Ačiū, Algi, už ypatingo mėnulio fotosesiją...

Mano gyvenime mėnulio pilnatis tebeturi ypatingą vietą. Nuo vaikystės negalėjau atsispirti jos šaltai ir magiškai šviesai. Išeidavau į užmigusius laukus, klaidžiodavau ir žavėdavausi vaiduokliškomis nakties dovanomis. Nuo tada mūsų palydovo trauka manęs jau nebepaleido: supratau, kad lunatiškumas man įgimtas ir kaskart jo norėdavau!

Kai daugelį metų tyrinėjau pelėdų gyvenimą, visada eidavau į girias tik per pilnatį arba netoli jos. Tada vėjai nutyla, miškai užmiega ir tyloje iki ryto girdi vilkus, lūšis, pelėdas, medžių poškėjimą šalčiui spaudžiant. Ir dabar pilnatis žadina ir atima miegą. Tai geležinė taisyklė.

Algi, kai nuo bokšto šalia Vajuonio ežero fotografavai ką tik patekėjusią pilnatį, aš nemiegojau savaitę. Taip blogai dar nėra buvę. Pilnatis žiba man į balkoną. Išeinu – nors laikraštį skaityk... Neužmigdavau iki 3.00. Išvargęs keldavausi, žiūrėdavau TV, bet po to vis tiek eidavau ieškoti miego piliulių. Dienomis neturėdavau noro ir jėgų ką nors dirbti. Ligonio būsena. Kai mėnulio liko pusė disko, jis man „leido“ miegoti net dvi naktis...

Tokia štai istorija. Būtų nieko – juk visą gyvenimą toks ciklas sukasi. Bet šį kartą buvo jau per daug! Girdėjau, kad ši pilnatis buvusi kažkokia „aštri, stipri“ ir atseikėjo man su kaupu. O gal tai gyvenimas ragina vėl keliauti miškais per visas pilnatis, ir tada lunatikams grįžtų normalus tų keleto parų ciklas? Gal pelėdoms apmaudu šūkauti, kai jų niekas nesiklauso?

Algi, Tavo šios pilnaties nuotraukos užaštrintos tiek forma, tiek spalva, kad tikrai atitinka „piktos“ pilnaties įvaizdį. Tau gavosi ne dokumentinės, o meninės nuotraukos. Išsaugojau!

Bronius Šablevičius