Karantino sąlygomis labai susitraukė komunikacijos auditorija, bet padaugėjo triukšmo viename kvadratiniame metre. Dabar visi priversti bendrauti, darbo reikalus tvarkyti ir kitokius klausimus spręsti virtualioje erdvėje.

Bent trumpam įsivaizduokite „Švenčionių kraštą“ esant Areopagu, iš kurio būtų skleidžiama socialinė informacija kaip alternatyva masmedijoms (viešosios informacijos priemonės: periodinė spauda, radijas, televizija, internetas), ypač televizijai, kurios pagrindinis bruožas – infantilizmas, vedantis į akivaizdžias tikrovės deformacijas ir atvirą orientavimąsi į paauglių kultūrą. Čia marginalizuojama viskas, kas nepatenka į pramogų industriją. Viešosios informacijos priemonės kuria atskirą realybę, kuri tik imituoja visapusiškumą ir visuotinumą.

Idėjos dabarties pasaulyje mažai ką domina. Reikalingos ne idėjos ar sąvokos, juolab ne tiesa ir aistringos jos paieškos, o tiesiai į smegenis įkalami vaizdai – jaunyste, sveikata, sėkme ir jėga trykštantys bei šiuos dalykus projektuojantys veidai, šypsenos ir galios simboliai. Man šypsosi, bet aš ir pats suprantu, kad su manimi „dirba“.

Valdančiųjų elitas nemėgsta paprastumo ir gylio. Jis pirmenybę teikia sudėtingumui ir paviršutiniškumui. Jo stichija – painioti, narplioti painiavą ir iš naujo pripainioti. Kaip sakė G.Čestertonas, protingą žmogų galima sutikti netgi tarp intelektualų. Profesionalas: būdamas kur nors protingas, visur kitur yra kvailas. Taip grūdinasi mokslinis plienas.

Osetinų poetas Kosta Chetagurovas teigė, kad vanduo yra geras ir žemė gera, o sumaišyk juos ir gausis purvynas. Atliekos, purvynas – paprastos medžiagos, tik niekur nepritaikytos. Kvailys paprastas žmogus, tik ne savo vietoje. Kuo skiriasi šiuolaikinis kvailys nuo senovės kvailio? Kvailys pasidarė „protingas“, tai yra, tapo mokslininku. Paprastai ten jo ir reikia ieškoti – moksle. Kvailys – socialinis vaidmuo. Kai kuriuose postuose būti protingu, reiškia be perstojo daryti tarnybinius nusikaltimus... Tačiau vertėtų atminti, kad žmonės kartais galvoja.

Taigi, žinoti – valdyti informaciją. Suprasti – prasiskverbti už žinių, kiaurai informaciją. Žinios (informacija) – ekranas, kurį būtina įveikti, kad išeitum pas kitą, įeitum į kitokį. Į kitą. Įeiti į kūną, sielą, sąmonę ir išeiti iš jų. Padaryti juos savais, įsisavinti. Užvaldyti. Suprasti – „valdyti klausimą“. Daugelis žmonių „žino, bet nevaldo“. Suprantančių mažai. Labai mažai. Ypač tarp protingųjų. Tikriausiai ir neįmanoma visko žinoti. Protas – supratimo kliūtis, be to, neįveikiama. Tai ne šiaip kliūtis, o tikra tvora žmonėms, neturintiems sielos.

Žinau, vadinasi, veikiu. Jaučiu, vadinasi, gyvenu. Suprantu, vadinasi, egzistuoju. Anksčiau žmonės sakydavo: nėra nuotaikos. Medicinos sužalotieji skundžiasi: depresija. O filosofas pasakytų: vėl nebūties priepuolis. Nieko nesinori.

Nenoriu daug žinoti visam laikui, sakė F.Nyčė. Būtų jis žinojęs, kad visoks kvailumas šiandienos pasaulyje gyvuoja žinių pavidalu. Prasmė ir mintys skęsta žodžių sraute. Šalin informacinį obskurantizmą! Apie žmogaus protą reikia spręsti ne pagal tai, kiek jis visko žino, o pagal jo požiūrį į žinojimą, tai yra kaip supranta savo žinias. Ir (ne) taiko.

Kalbėjimas – apsikeitimas mintimis. Komunikacija. Iš bendrosios veiklos. Tylėjimas – apsikeitimas jausmais. Bendravimas. Iš bendrosios būties.

Dabar vis dažniau kalbama apie krizę ir filosofijos mirtį. Nenoriu tikėti. Peršasi mintis, kad tai, tik intelektinis snobų koketavimas. Tačiau problema egzistuoja. Juk postmodernizmas – citatų kultūra, kuri nieko nepagimdo, išskyrus technologijas.

Nors ir šiais laikais galima sukurti mitą, bet jis būtų dirbtinis. Vis tik mitologija, tai mokslas apie praeitį, vadinasi, – numiręs. Folkloras ir religija – irgi. Šiuolaikinis žmogus iš esmės nepajėgus nei tikėti, nei mylėti.

Sielos didybė liko mūsų praeityje ir tapo nepasiekiama. Galbūt net ir menas pradeda mirti, vis labiau tapdamas „proto žaidimu“. Taikomuoju mokslu. Tas pats ir su žmogiškąja filosofija. Visų pirma, ji gyvuoja kaip istorija. Filosofijos istorija. Vadinasi – numirusi. Taigi, kalbame apie filosofijos mirtį. Tam tikra prasme, tai tiesa – kaip žmogaus krizės sąlyga. Kita vertus, tai išdava tos pačios krizės, kurios laukia šviesi ateitis.

Alkoholis, narkotikai ir masmedijos, tai vienas ir tas pats. Galbūt kartais jie ir reikalingi, bet gyvu ir dvasingu turi būti pats žmogus. Informacija, tai tik žaliava, užtai šlako ir entropijų (informacijos teorijos sąvoka – bandymo rezultato neapibrėžtumo matas) – perteklius. Man reikia žinių apie pasaulį ir žmogaus sampratą, o ne informacijos apie juos.

Ne veltui posakis „laimė kai tave supranta“, tapo sparnuotąja fraze. Supratimas – spiritualistinės sueities su pasauliu aktas, kuris neįmanomas be stiprių jausmų jam.

Informacijos amžiuje, kai visi rašo, šis užsiėmimas galutinai prarado išrinktųjų aureolę. Atsirado literatūrinės minios fenomenas ir intelektualinis turgus. Visi stumdo vienas kitą ir prekiauja žodžiais – mokslinė prastuomenė, plebsas, žurnalistai. Grynuoliai kalba mažai. Galbūt laikas už tai mokėti atlygį, gal net ir apdovanoti – Filantropo Ordinu.

Žodžiai kaip garsenybė–profanė. Daugelis garbę vertina kaip nežinomybę. „Pilkieji kardinolai“. Ir ši garbė – sakralinė, nors slėpininga garbė panaši į keptą sniegą. Tačiau šis patiekalas pats įmantriausias. Jis gaminamas ant dialektikos laužo.

Visada sakyti tiesą gali tik labai neatsakingas žmogus. Pavyzdžiui, mokslininkas. Politikai, sutuoktiniai, tėvai jau turi meluoti. Rinktis, tai yra elgtis sąžiningai. Savo elgesį ir veiksmus mes stengiamės pagrįsti būtinumu. Kitų elgesį paprastai priskiriam laisvės sampratai. Tai reiškia, kad tokio elgesio galėjo ir nebūti, bet mūsų reikalai ir mes patys – būtini.

Laisvės kaina – atsakomybė. Joje atgaminamas laisvės atmestas būtinumas. Neigimo neigimas.

Kuo aš šiandien užsiimu? Telefonu vadovavau pasauliui. Koks rezultatas? Pasaulis ir toliau priešinasi. Kaip praleisti dieną? Ryte kreipkis į reikiamąjį, vakare – į pageidaujamąjį. – Kilnus senovės atsakymas. O kaip su tais, kurie dirba antroje pamainoje? – Niekšingas nūdienos klausimas.

Aiškinama apie civilizacijos krizę. Nėra jos, civilizacija progresuoja. Krizėje – žmogus.

XIX amžius: „Dievų tamsybė“, „Dievas mirė“, „Tegyvuoja žmogus!“

XX amžius: „Žmogaus įveikimas“, „Žmogaus mirtis“, „Tegyvuoja mokslas!“

XXI amžius: „Proto aptemimas“, „Superintelekto atsiradimas“, „Tegyvuoja Didysis brolis!“ Kompiuteris. Pasmerktieji progresui sveikina jį!

Norint išgyventi kokioje nors tarpusavio santykių sistemoje, būtina atsisakyti savo asmenybės. Yra tokių veiklos sričių, ypač „valdžios aparatas“, „žurnalistika“, „verslas“, kuriose privalote paminti po kojomis savigarbą. Kai kuriais atvejais reikia nustoti būti žmogumi apskritai. Tuo labiau „tikru vyru“, kaip garbės, drąsos ir vyriškumo reiškėju. Nereikalinga. Jų ir nėra. Arba tu žmogus, arba sėkmingas.

Mokykitės džiaugtis mažu: sugrįžai iš darbo, o būstas nesudegęs, visi artimieji gyvi. Kaip tai nuostabu, kaip slėpininga. Visa kita jau prabanga.

Česlovas ČERNIAUSKAS

______________

Taip meluoja žurnalistai: mūšis dėl reitingų ir tiražų. Udo Ulfkotte. – Vilnius: Mintis, 2003.

Разум против человека (философия выживания в эпоху постмодернизма). Владимир Кутырев. 1999. ЧеРо.

Nepolitologiniai svarstymai apie politiką. Leonidas Donskis. – Vilnius: Versus aureus, 2007.