Mes turime 240 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1247
mod_vvisit_counterŠią savaitę:10800
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:112145

Velykos namuose, arba Pavasario siurprizai

2020 m. balandžio 18 d., šeštadienis, Nr.30(1945)

Šiuos pamąstymus rašau balandžio 15 d., t.y. per patį kalendorinio pavasario vidurį. Už lango krenta lengvos snaigės, primindamos, kad pavasarį būna ir sniego, ir šalnų, bet yra pavasaris, ir šiluma ateis... O dabar apie „karantinuotas“ Velykas, kurios daugiau priminė ilgąjį savaitgalį, su viena papildoma nedarbo diena. Neprisimenu, kada pavasarį, o ir ne tik, būčiau namuose ištūnojęs tris dienas. Laimei, ir oras už lango buvo prastokas, tad nuo važiavimo į gamtą buvo lengviau susilaikyti. Žinoma, nepažeisdamas judėjimo apribojimų galėjau važinėtis Švenčionių r. savivaldybės teritorijos ribose, bet kam aiškintis pareigūnams, kur ir ko važiuoju. Jiems ir be manęs darbo užteko...

Ką veikti namuose sėdint 3 paras? Žiūrėti televizorių? Bendrauti socialiniuose tinkluose? Žinoma, tam kažkiek laiko skyriau, bet turėjau puikią galimybę skaityti knygas. Šį kartą tai buvo Seneka ir Sigitas Geda. Kažkaip man dera filosofiniai apmąstymai ir Sigito Gedos poezija. Turėjau ir dar vieną fantastišką užsiėmimą – stebėjau į lesyklas atskrendančius paukščius (žinau, gamtininkai mane bars už tai, kad vis dar lesinu paukščius). Ir ne tik stebėjau atskridusius paukščius, bet juos ir fotografavau. Fantastika. Nereikia niekur eiti, „modeliai“ patys atskrenda. O kokie gražūs dabar paukščiai. Spalvos tokios ryškios. Keista, dabar paukščiai puola lesti kaip išbadėję, net žiemą to nebuvo. Vieną dieną net 6 svilikai beveik visą dieną siautėjo. Tai dėl vietos lesykloje kovoja, tai pešasi, tai vaiko vienas kitą. Didžiausios peštukės, žinoma, žaliukės, atskrendančios visu būriu. Gražu stebėti iš arti ir varnėną, kuris tik iš tolo atrodo bespalvis, o kai pažiūri iš arti, tai tų spalvų ir atspalvių visa paletė...

Paskutinį lašinių gabalėlį sukirto didieji margieji geniai. Atskrisdavo dvi poros: viena – švari, graži, o kita purvina. Paukščių gyvenime, matyt, kaip ir žmonių, kas kokį būstą turi...

Štai tokios buvo mano „karantinuotos“ Velykos. Keista, tos dienos visiškai neprailgo. Jau ir snigti nustojo, kol sudėliojau šiuos pamąstymus, o baigti norėčiau Senekos mintimi: „Tai, ko žmogui pakanka, visada po ranka.“

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis