Mes turime 284 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:224
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16425
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92455
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Sienų akmenys

2020 m. balandžio 25 d., šeštadienis, Nr.32(1947)

Dėliojau rankas ant sienos ir jaučiausi gerai: ištisi amžiai kalbėjo man paslaptis, kurios gėrėsi per mano odą giliai į kūną, iki pat ląstelių, ir atidarinėjo viską, kas buvo jau seniai užmiršta, dingę.


Mano protas gaudė kiekvieną praeities impulsą, tarsi dūstanti žuvis orą. Staiga supratau, ne, visa savimi suvokiau, kaip žmonės nemyli vieni kitų. Nemylėjo visus tuos šimtus metų, kuriuos regėjo šios sienos. Jie net nenutuokė, kas yra ta meilė. Nors mylėtasi buvo daug – prie sienų ir pasieniais, vidury kambario ir kampuose, laiptuose ir jų atšlaitėse. Name nebuvo vietos, kur vienaip ar kitaip nebūtų prisilietęs žmogus. Tiesa, lubos.

 

Jos buvo stebėtojos, ir jautėsi veiksmo dalimi. Jos turi savo tiesą.

Centimetras po centimetro, lėtai mano rankos slinko sienų paviršiumi ir tarsi skaitė neparašytas knygas. Slinko tik joms vienoms žinomu maršrutu, ir aš jų nestabdžiau: aukštyn, aukščiau, dar aukščiau, iki kol galėjau pasiekti. Tada žemyn, dar žemiau, kol pasiekė pamatus, o tada iki pat žemės, kur pamatai įlenda į ją ir pasislepia, tarsi suauga su ja. Toje vietoje gausu samanų ir įvairių žolių, taip pat ir žemių sluoksnio, kurio nebuvo, kai tik pastatė šį pastatą. Jas sunešė laikas, vėjas ir lietus.

Paliečiu samanas prie pat pamato – jos kalbėjo apie laikinumą. Apie kur kas laikinesnį laikinumą, nei namo sienos. Šiuo metų laiku, o dabar saulėtas rugsėjis, samanos būna sausos, paraudusios nuo saulės. Tačiau jos nebuvo išdžiūvusios, nes akmenys joms teikia drėgmę.

Itin sausringomis vasaromis pasitaiko, kad išdžiūva ir akmenys. Sausi jų paviršiai nebemaitina nei samanų, nei žolių. Tada samanos taip sudžiūva, kad susitraukia į piktą ežį, o žolės nugeibsta, ir viršutinė dalis nusausėja visiškai.

Samanos paruduoja, tačiau neišnyksta, prieš išdžiūdamos paskleidžia aibes mažų, veik nematomų, sėklų. Ir vos tik dangus duos lietaus, jos vėl sužaliuos kaip niekur nieko. Tarsi niekada ir nebuvo išdžiūvusios.

Žolė atsigaus lėčiau. Daug lėčiau. Nes jos gyvybinė jėga liko sausoje žemėje, šaknyse. O pamatų akmenys, primirkę lietaus vėl taps sunkūs, mąslūs, ir tylūs.

Žmonės nieko nežino apie samanų, žolių, o tuo labiau akmenų gyvenimą, kurie įkalinti sienose. Jie naudojasi jais tarsi savaime suprantamu daiktu – atsiremti, pailsėti, pasislėpti nuo saulės ar vėjo, nuo kitų žmonių ar žvėrių.

Rugsėjo saulė itin palanki namo sienoms – šilumos būna lygiai tiek, kiek reikia, kad šiek tiek įšiltų, bet neperkaistų. Ir akmenys ne tokie sunkūs, ir žolė neišdžiūvusi, ir samanos minkštos.

Jos yra lygiai tiek, kad mano rankos su meile liestų šiltas sienas, pajaustų šimtmečių kalbą ir laiko amžinumą, kad mokytųsi atskirti tikrą meilę nuo netikros. Kad nugara galėčiau į ją atsiremti ir suprasti, kad sienai visiškai vienodai, jog neužilgo ji visiškai bus iširusi.

O akmenys... Jie sugrįš atgal, iš kur ir atėjo – į žemę.

Silvija STATKUTĖ

 

 
Reklaminis skydelis