Mes turime 246 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3291
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3291
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19556
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Girią kerta – skiedros lekia. Ir taip jau šimtas metų

2020 m. balandžio 29 d., trečiadienis, Nr.33(1948)

Dar tais laikais, kai nebuvo interneto, sėdėdavau su žirklėmis prie laikraščių krūvos ir išsikirpdavau kiekvieną straipsnį apie miškus. Ypač rūpėdavo tie straipsniai, kuriuose reiškiamas žmonių rūpestis. „Mišką kerta – skiedros lekia“, - taip skambėdavo antraštės daugelyje dienraščių 1996-1998 metais. Jau tada žmonėms kėlė nerimą išaugę miškų kirtimai, ypač plynieji, kurių sovietmečiu buvo išties mažai. Sovietmetis paliko kitas žaizdas miškuose, ypač sakinimo. Ir dabar šimtai hektarų Labanoro girioje liudija tuometinės sakų pramonės pėdsakus. Rodos, nerasi nė vienos senpušės, kuri būtų sakinimo rėžiais nepaženklinta. O kaip gi kitaip, kai pačioje Labanoro girioje (Antaliedėje) stovėjo sakų perdirbimo fabrikas. Bet plynieji kirtimai girioje tada buvo retenybė. Juolab, kad draustiniai – Baranavos, Beržaloto, Kanio raisto, Lakajų (jiems šiais metais sueina lygiai 60 metų) – buvo iš tikrųjų saugomi. Todėl nepriklausomybės pradžioje suintensyvėję plynieji kirtimai negalėjo nerėžti akies – prie tokių vaizdų nei vietos gyventojai, nei keliautojai nebuvo pripratę. 1998 metais dienraštyje „Respublika“ pasirodė straipsnis „Prezidente, praskrisk virš Labanoro girios“. Ir Valdas Adamkus skrido. Praskrido, nieko blogo nepamatė, todėl nieko ir nedarė. Tik vėliau sužinojau, kad Prezidentas buvo apgautas. Miškų žinybos darbuotojai taip suprojektavo Prezidento skrydžio maršrutą, kad jis nė vienos plynos biržės nepamatytų. Tuo mums, LŽŪU Miškų fakulteto studentams, pasigyrė patys dėstytojai. Tais laikais dar buvo įmanoma taip padaryti. Šiandien, patys matome: kaip beskristum, kaip bevažiuotum – visur plynės, plynės, plynės... Ir ne tik Labanoro giria. Visa Lietuva tokia.

Šiandien žmonės bando apsaugoti girias nuo valdžios, bet buvo laikai, kai valdžia saugojo miškus nuo žmonių. Nedemokratiški laikai, žinoma, bet miškams jie buvo naudingi. Carinės priespaudos metais Labanoro girią buvo pasidalinę trys grafai: Šneideris, Hansenas ir Vitgenšteinas. Pastarasis žinomas ir tuo, kad valdė Vilniaus Verkių rūmus. Netoli Kuliakampio ežero (dabar ten Pabradės karinis poligonas) stovėjo stulpas, žymintis šių trijų grafų valdų susikirtimo ribas. Tai man prieš 20 metų Juodinėlio kaime papasakojo mano buvusi geografijos mokytoja Danutė Kreivienė (vėliau jos sodyboje įsikūrė a.a. Vytautas Šerėnas). Grafas Šneideris valdė girios dalį aplink Januliškį. Januliškyje jis turėjo savo vietininką Nemčinskį, kuris buvo atsakingas už miško apsaugą. Vilkaslasčio kaimo senoliai, kurių jau nebėra gyvų, dar spėjo man papasakoti, kiek vietos žmonėms teko vargti, kol išprašydavo nors vieną pušį statyboms. Vaikščiodavo tie žmogeliai paskui Nemčinskį po girią visą dieną, bet taip ir nesugebėdavo išsirinkti kurią pušį paaukoti – visos buvo per daug gražios, visų buvo gaila. Tarpukaryje žmonės nors ir gyveno miške, bet medį taupė. Jei išsikeldavo gyventi kitur – tai su visu namu: susinumeruodavo rąstus ir tokia pačia tvarka sudėdavo naujoje vietoje. Tiesa, ne visoje Labanoro girioje taip buvo. Ta dalis, kuri nepriklausė okupuotam Vilniaus kraštui, buvo smulkių dvarininkų ir pirklių intensyviai kertama – kaip ir dabar, taip ir tada reikėjo ponams pinigų viloms statytis. Apie tai liudija tarpukario miškų žemėlapiai – visas Molėtų ežerynas buvo plikas, be miškų. Tik rytinė girios dalis, remiantis mano paties atliktais geologiniais tyrimais, niekada nebuvo iškirsta per visą 12 000 metų laikotarpį nuo ledynmečio pasitraukimo.

Labanoro giria savo grožiu garsėjo visais laikais. Prieš kelias dienas visai atsitiktinai internete radau Michailo Melnikovo rusų kalba išleistą knygelę „Carienė motina Labanoro urėdijos miškuose Dievo atsimainymo išvakarėse 1910 metais“. Joje smulkiai aprašytas 1910 metų rugpjūčio 5 dienos įvykis, kaip Danijos princesė bei Rusijos imperatorienė Marija Fiodorovna važiavo iš Varšuvos į Sankt Peterburgą ir pro langą pamačiusi Labanoro girios grožį liepė sustabdyti traukinį. Traukinys sustojo netoli Pakretuonės stotelės. Imperatorienė praėjo mišku apie vieną kilometrą, iš paskos lydima gausybės kunigaikščių. Pasigrožėjusi mišku imperatorienė paklausė pavaldinių, ar čia yra grybų ir uogų. Pavaldiniai tuojau pat surado Kaltanėnų miškininką, kuris turėjo iš ryto prisirinkęs grybų. Kadangi pats miškininkas buvo prastai apsirengęs, tai vietoj savęs su grybų krepšiu nusiuntė žmoną, kuriai imperatorienė atsidėkojo 12 rublių (šiais laikais tai būtų apie 500 eurų). Šis imperatorienės išlipimas iš traukinio buvo toks didelis įvykis, kad toje vietoje po metų buvo pastatytas obeliskas, kurio likimo aš nežinau.

Gražios Labanoro apylinkės traukė ir sovietmečio vadus. Prie Juodųjų Lakajų ežero buvo pastatyta vila Antanui Sniečkui, o visi aplinkiniai miškai paskelbti rezervatu. Būtent dėl to seniausi girios medžiai išliko būtent aplink šį ežerą. Viename jo kampe rastas seniausias girios lopinėlis, kuriam jau 220 metų. Jo plotas – tik 0,7 ha. Švenčionėlių miškų urėdija turėjo pilną teisę jį iškirsti, bet pagailėjo ir paskelbė potencialia kertine miško buveine. Deja, prie gretimo Kertuojų ežero panašaus amžiaus pušyną buvo užsimojusi iškirsti Utenos miškų urėdija. Jau buvo sužymėti kirtimui medžiai, pažymėtos valksnos (sunkiosios miško technikos judėjimo keliai), bet kirtimus pavyko sustabdyti atvežus čia Aplinkos ministrą Kęstutį Navicką bei būrį žurnalistų. Tai buvo 2018 metai. Metai, kurie ilgam įeis į Labanoro istoriją, nes būtent tų metų spalio 13 dieną daugiau nei 1500 žmonių iš visos Lietuvos susirinko į Labanoro žygį, skirtą giriai apsaugoti. Žygyje dalyvavo ir dalis vietinių gyventojų, tad apie juos dabar pakalbėkim plačiau.

Tame žygyje aplink Alnio ežerą matėme daug iškirstų valstybinių miškų, bet dar daugiau – privačių. Tai vietos gyventojų miškai, kurie be gailesčio buvo parduoti miškų supirkėjams. Tad kas kaltas dėl tų kirtimų – ar tas, kas pardavė, ar tas, kas iškirto? Jeigu neaišku, tai paimkim kitą analogiją: kas kaltas dėl paskerstos karvės – skerdykla, ar tas, kas karvę pardavė skerdyklai? Aš labai ilgai ėjau prie šios karčios tiesos, vis nesinorėjo kaltinti vietinių žmonių, nes vis dar esame įpratę, kad dėl visko kalta valdžia. Bet iš tiesų Labanoro giria dabar taip atrodo didžiąja dalimi ne dėl valdžios, o dėl pačių žmonių požiūrio – tų, kurie savo palikimą išvaistė, ir tų, kurie bijo, nenori ar kuriems nepatogu viešai pasakyti kartų žodį dėl kirtimų. Godumas ir abejingumas atvedė mus prie to, ką turime. Miškų privatizavimas neturėjo įvykti, nes jau tada buvo aišku, kad žmonėms nereikia tų miškų, jiems reikia pinigų. Tad reikėjo pinigus ir duoti. Be to, vietos žmonių požiūris į gamtą dažniausiai labai pragmatiškas. Vien tai, kad gimei gražios gamtos apsuptyje – jokio su tuo susijusio dvasingumo tau nepriduoda. Labai dažnai būna taip, kad žmogus, gamtoje gimęs ir užaugęs, pats tos gamtos nemato. Jam tai yra tokia įprasta aplinka, kad, rodos, kitaip ir negali būti. Išeini pagrybaut, pauogaut, pažvejot, pamedžiot, malkų pasidaryt. Ir viskas. Vietos žmogus neužsiima turizmu, nekeliauja po gamtą ir labai dažnai per visą gyvenimą nebūna aplankęs visų ežerų, kurie yra kelių kilometrų spinduliu nuo jo paties namų. Jis neišlips iš traukinio pirmoje pasitaikiusioje stotelėje, pamatęs pro langą gražią gamtą. Žmonių, kurie vertina tą gamtos grožį, kuriems pati gamta yra šventa, yra mažuma. Todėl neverta stebėtis ir valdžios sprendimais, nes jie orientuoti į daugumos vertybes, o tiksliau – vertybių nebuvimą. Na, ir kas, kad „valstiečiai“ palaimino kirtimų padidinimą ir nė nesiruošia įgyvendinti savo rinkiminių pažadų dėl plynų kirtimų uždraudimo saugomose teritorijose. Spalio mėnesį mes ir vėl balsuosime už „valstiečius“. Nes pakėlė pensijas, davė vaiko pinigų, išgelbėjo mus nuo koronaviruso... Tai dalykai, kuriuos ir taip turi daryt kiekviena valdžia. O Gamta? Ji ištvers viską. Bent jau taip mano daugelis. Tad kai kitą kartą piktinsitės plynai iškirstu mišku, pasižiūrėkite į veidrodį ir paklauskite savęs: o ką aš padariau, kad to nebūtų?

Nuo Seimo narių pažadų pereikime prie savivaldos. Per praėjusius savivaldos rinkimus į Švenčionių rajono tarybą kandidatuojančios partijos jau antrą kartą žadėjo, kad Labanoro ir Kaltanėnų seniūnijas paskelbs kurortinėmis vietovėmis. To, kiek žinau, dar nepradėjo daryt. Gal buvo skubesnių reikalų. Bet ši idėja iš tiesų padėtų išgelbėti bent tuos miškus, kurie liko. Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos pavedimu šiuo metu viena po kitos rengiamos apskričių miškų tvarkymo schemos. Tai labai svarbūs dokumentai, jų pagalba galima pakeisti miškų grupę iš ūkinės paskirties į rekreacinę, kas atitiktų kurortinės vietovės poreikius. Jei to nepadarys dabar, tai dar dešimt metų galios ta pati tvarka ir po jos iš tų Labanoro ir Kaltanėnų „kurortinių vietovių“ bus tik kelmai likę. Tad Švenčionių rajono savivaldybė turėtų nesnausti ir dalyvauti Vilniaus apskrities miškų tvarkymo schemos rengime. Taip bent dalį Labanoro girios galima būtų išsaugoti. Savivalda turi ir daugiau galių. Savivaldybės taryba bet kuriame žemės lopinėlyje gali įkurti savivaldybės draustinį, jeigu su centrine valdžia nepavyktų gražiuoju susitarti dėl labiau tausojančio miškų naudojimo.

O koks pačių miškininkų vaidmuo? Kartą po Labanoro girią, palei Siaurio ežerą vaikščiojome trise – aš, buvęs Labanoro regioninio parko direktorius a.a. Kęstutis Jakštas ir naujai paskirtas Švenčionėlių miškų urėdijos vadovas Nauris Jotautas. Niekada neužmiršiu tuo metu urėdo pasakytų žodžių, kurie mane labai nustebino: „Jei būtų mano valia – visai neleisčiau kirsti miškų“. Nežinau, ar jis tuo metu turėjo minty tik Labanoro girą, ar visus miškus, bet tai liudija du dalykus. Pirma, miškininkai patys neturi valios nuspręsti kirsti ar nekirsti. Antra, daugumai miškininkų miškų kirtimas neteikia jokio malonumo. Bet pastatyti tarp visuomenės ir valdžios, jie turi rinktis, kurią pusę atstovauja. Jei čia būtų Prancūzija, jie pasirinktų visuomenės pusę. Pernai tūkstantis Prancūzijos girininkų surengė protesto akciją, skelbdami, kad miškas – ne medienos fabrikas. Bet čia ne Prancūzija. Čia Lietuva. Teoriškai – demokratija. Praktiškai – už bet ką gali lėkti iš darbo. Dėl to aš žemiausios grandies miškininkų (girininkų, eigulių) niekada nekaltinau ir nekaltinsiu. Girininkų savivalda sugriauta jau seniai, o po paskutinės įvykusios miškų urėdijos reformos žlunga ne tik gamtos apsauga, bet ir pati miškininkystė. Skambina man vieną dieną girininkas iš Pabradės ir prašo pagalbos. Sako, atvažiavo rangovai ir traktoriais ruošiasi kirsti sėklines pušis. To pasėkoje būtų išlaužyti visi jauni medeliai, kurie nuo tų sėklinių medžių pasisėjo ir mišką reiktų sodinti iš naujo. Nustebau, kad girininkas tokiu atveju neturi jokio balso, kad jam rangovas gali sakyti „kaip norim, taip ir kirsim“. Ir tik po to, kai buvo pagrasinta, jog atvažiuos A.Gaidamavičius ir viską nufilmuos, rangovai savo traktorius patraukė ir kirto tas sėklines pušis rankiniu būdu, tvarkingai, kad kristų ant valksnų, o ne ant kitų pušų.  

Šiame straipsnyje pabandžiau į miškų kirtimo problemą pažiūrėti netradiciškai, iš įvairių laikotarpių perspektyvos, kad suprastumėte, kuo skiriasi caro laikų miškų prižiūrėtojas Nemčinskis, kuris per visą dieną negalėdavo nuspręsti, kurią pušį leisti nukirsti, ir šių laikų girininkas, kuriam kirtėjai aiškina „kaip norim, taip ir kirsim“. Taip pat norėjau, kad suprastumėte ir tą vietos žmogų, kuriam jau 80 metų ir jo amžiui to miško dar tikrai užteks, bet kartu ir jauną miestietį, kuris nori turėti prieglobstį užklupus eilinei „koronai“, kuriam miškas ne grybai ir uogos, o dvasinė atgaiva ir sveikatos šaltinis. Ir kartu noriu paraginti nepabijoti išlipti iš traukinio ar automobilio, jei pamatėte kažką labai gražaus. Nes, kaip prieš 110 metų rašė minėtos knygelės apie imperatorienę autorius Michailas Melnikovas: „Ir iš tikrųjų, ar dažnai mes atkreipiame dėmesį į supančią gamtą, ar dažnai pastebime jos nenusakomą, neaprėpiamą grožį, ar dažnai prisimename Didingą Dailininką – visos visatos grožio Kūrėją? Ne ir ne. Dienos piktumai užtemdo, atriboja mus nuo Kūrėjo ir jo Kūrinijos. Skaisčiai šviečia saulė, užtvindo jos auksiniai spinduliai, visus ir viską kviečiantys gyventi. O mes einam pro šalį, pralekiam, blaškomės ir nematome, nevertiname nei šilumos ir šviesos jūros, nei dangaus žydrynės, nei švelniai šlamančios žalumos. Mes nepastebime šių neįkainojamų Dievo dovanų, tarsi jų ir nebūtų. Siela ir širdis, visas mūsų mąstymas užpildytas reikalais, rūpesčiais, kasdienybe. Bet kartais pasaulio žavesys paliečia žmogų iki sielos gelmių, įkalina jį, ir žmogus ima vertinti tai, kas neįvertinama.“

Miškai ir toliau bus kertami, bet visiems linkiu, kad tos lekiančios skiedros sužeistų kuo mažiau širdžių. Šiais visuotinio dvasinio suubagėjimo ir pelno vaikymosi laikais reikėtų sustoti ir prisiminti miškininkystės mokslo pradininko Lietuvoje profesoriaus Povilo Matulionio prieš šimtą metų pasakytus žodžius: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

gamtininkas

 
Reklaminis skydelis