Mes turime 387 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4888
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21089
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97119
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nėra namų be dūmų

2012 m. gegužės 26 d.,šeštadienis Nr.40 (1183)

Visose gydymo įstaigose yra nepagydomų ligonių, pasitaiko medikų klaidų, bet, patikėkite, medikai visada stengiasi padėti žmogui kiek įmanoma.

Neseniai rajone pasklido žinia apie tai, kad pro ligoninės langą iškrito ir mirtinai susižalojo žmogus. Niekas dabar nepasakys, kas tuo metu dėjosi žmogaus galvoje ir kokiomis spalvomis jam matėsi pasaulis. Galima teigti tik tai, kad ne ta diena nulėmė šį tragišką pasirinkimą. Iki lemtingo šuolio jis turėjo eiti ilgai...

Retkarčiais vis tiek sustoju ties mintimi: kur tada buvo artimieji, politikais save vadinantys, kitų „nuodėmes“ skaičiuojantys ir nuolat kaltinantys. Kadangi žmogaus jau nėra, o kaltinimai liko, noriu, kad būtų išklausyta kita pusė.

Tenka tik apgailestauti, kad „Žeimenos krantai“ ir nelaimės akivaizdoje ieško sensacijų. Kaip visada, pritrūko noro, o gal ir gebėjimų, surinkti tikrus faktus. Jie rėmėsi ne kompetentingų žmonių nuomonėmis, o komentarais internete, kuriuos rašo atsitiktiniai skaitytojai, patys nieko nežinantys apie įvykį ir jo aplinkybes. Laikraštis perrašo svetimas mintis iš interneto – ar tokia visuomenės informavimo priemonė reikalinga Švenčionių rajonui? Kas domisi, galėjo tuos komentarus persiskaityti savarankiškai. Tai ne informavimas, tai paskalų skleidimas ir nešiojimas, kuris nepagerins nei sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo nei jų teikimo kokybės, o tik didins nepasitikėjimą medikais. Galėčiau paneigti visus „Žeimenos krantuose“ išdėstytus faktus ir papasakoti, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet informacija apie žmogaus gydymą yra konfidenciali, o ir asmeninė etikos samprata neleidžia viešinti šio įvykio ir skaudinti velionio artimųjų. Manau, skaitytojams užteks mano tvirto pareiškimo – šiuo atveju medikų profesinių klaidų nebuvo, jokie medikų veiksmai negalėjo įtakoti ir neįtakojo paciento būklės ir staiga pasireiškusio psichikos sutrikimo. Esant susirgimui, dėl kurio buvo gydomas pacientas, gana dažnai psichikos sutrikimų simptomai paryškėja 2-7 dieną vakarais ir naktimis. Hospitalizuojant pacientą psichikos sutrikimų nebuvo, ir nebūtinai jie turėjo atsirasti, todėl nukreipti jį į psichiatrijos kliniką anksčiau nebuvo nei prasmės, nei indikacijų.

 

Geriau jokios ligoninės nei tokia?

Žmogus turi teisę rinktis, kur gydytis. Dėl to, kad priregistruotas Švenčionių rajone, pacientas neprivalo gydytis mūsų ligoninėje, jis gali prašyti gydytojo duoti siuntimą ir į kitas ligonines, kur, jo nuomone, bus jam geriau. Labai nedaug žmonių pasinaudoja šia teise. Ir nemanau, kad tai dėl savo teisių nežinojimo. Tiesiog yra daugybė susirgimų, kurie pagal šiuolaikinės medicinos galimybes sėkmingai gydomi ir vietoje. O pacientai, kuriems reikalingas aukštesnio lygio ar specializuotas gydymas, nukreipiami į aukštesnio lygio gydymo įstaigas.

Manyčiau, kad absurdiška nuomonė, jog geriau jokios ligoninės, nei tokia. Taip pasakyti gali tik visiškai neturintis sveikatos sutrikimų žmogus. Bet prieš pareikšdami savo tokias kategoriškas nuomones, pagalvokite apie savo gimines, artimuosius, kurie jau sulaukė tokio amžiaus, kad bet kuriuo metu gali prireikti medikų pagalbos. Ir kam bus geriau, jei teks tos pagalbos ieškoti kažkur toli ir dar, ko gero, laukti eilėje. Jei iš tiesų žmonės nori mokėti pinigus už gydymą ligoninėje, tai reiškia, kad ligoninė yra reikalinga.

 

Ar tikrai reikia mokėti už gydymą?

Visos asmens sveikatos priežiūros paslaugos socialiai apdraustiems asmenims, turintiems siuntimą iš PSPC, yra nemokamos. Ypač dažnai žmonės pamiršta apie siuntimus gydymui. Ateina, tiesiogiai kreipiasi į ligoninę, reikalauja, kad būtų paskirtas stacionarinis gydymas, o patys net nepasirūpina reikiamais dokumentais. Tikriausiai nė vienam nėra šovę į galvą nuvykti į Vilnių be siuntimo ir reikalauti, kad tuoj pat gydytojas priimtų jį ir paskirtų nemokamą gydymą. O savo gimtajame rajone kažkodėl piktinamės ir reikalaujame to, ko ligoninė negali suteikti pagal galiojančius įstatymus.

Nurodomos „taksos“ („Žeimenos krantai“ Nr.37) – tai ne metodas kovai su korupcija, o greičiau atvirkščiai. Tikriausiai atsiras ir tokių, kurie tai priims kaip neginčytiną tiesą. Jei rašo, kad reikia mokėti, vadinasi reikia. Ligoninės administracija negali taikyti nuobaudų, remdamasi paskalomis, reikia konkrečių faktų, kuriuos galite pateikti jūs, kreipdamiesi tiesiogiai į ligoninės administraciją, o ne į laikraščius.

Kartais pacientams siūloma susimokėti už vaistus, medicinos priemones. Tai daroma tokiais atvejais, kai pacientas nori gauti kokybiškesnį ar papildomą gydymą, kuris neapmokamas iš socialinio draudimo fondų. Tokiais atvejais pacientai ar jo atstovai turi pasirašyti sutikimą mokamai paslaugai gauti. Kiekvienas pacientas turi teisę atsisakyti papildomų mokamų paslaugų ir rinktis bazinį nemokamą gydymo kursą. Brangesnių tyrimų, paslaugų kainos yra nustatytos sveikatos apsaugos ministerijoje, o ne ligoninėje, todėl taikyti mažesnių įkainių už laboratorinius tyrimus mes neturime galimybės. PSPC (poliklinikoje) prieš registratūros langelį yra įrengta dėžutė, kurioje jūs galite palikti savo klausimą, ar teisėtai mokėjote už gydymą. Nebijokite pasinaudoti savo teisėmis ir galimybe susigrąžinti pinigus.

Noriu priminti, kad ligoninėje prie pagrindinio įėjimo yra įrengta dėžutė skundams, veikia anoniminis pasitikėjimo telefonas. Kovokime su korupcijos apraiškomis kartu.

 

Tuščios lovos, o vietų nėra?

Gandonešiai perrašė komentarą iš interneto, kad žmonėms reikalingas palaikomasis gydymas, tuščių lovų daug, o sakoma, kad vietų nėra. Perrašant sveikatos apsaugos sistemoje nesiorientuojančio žmogaus pasisakymą, žurnalistams reiktų pasidomėti, kaipgi yra iš tikrųjų. Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius priklauso ne ligoninei, o poliklinikai (pirminės sveikatos priežiūros centrui – PSPC). PSPC šias ligoninės patalpas nuomojasi, bet tai yra skirtingos įstaigos. Reikalauti, kad žmogų, kuriam reikia slaugos ir palaikomojo gydymo, paguldytų ne į Slaugos, o į rajono ligoninę, nes joje yra tuščių lovų, būtų tas pats, kas reikalauti, kad vyrą dėl chirurginio susirgimo gydytų ginekologijos – akušerijos skyriuje, nes ten vietų daugiau. Tikiuosi, skaitytojai atleis man už tokius šiurkščius palyginimus, bet norėčiau, kad suprastumėte, kodėl kartais matyti tuščios lovos, o jų vis tiek nėra.

 

Dėl ko kyla nepasitenkinimas medikais?

Mūsų tikslas – padėti kiekvienam į mus besikreipiančiam pacientui, priimti kiekvieną su šypsena ir dar su didesne šypsena išlydėti. Su džiaugsmu, kad pavyko pateisinti ligonio lūkesčius, kad jis palieka mus sveikas ir laimingas. Gaila, bet mediko galimybės yra labai ribotos. Iš vienos pusės tas galimybes labai apriboja įstatymai, kurie gan griežtai nusako, kurios ligos turi būti gydomos stacionare, o kurioms užtenka ambulatorinio gydymo. Anksčiau buvome įpratę, kad, jei reikia suleisti vaistus, tai žmogus jau guldomas į ligoninę. Dabar gydymo įstaigos griežtai suskirstytos į lygius: pirmą, antrą, trečią. Ir antro lygio įstaiga negali teikti tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias priklauso teikti pirmame ir trečiame lygyje. Iš kitos pusės – ne visos ligos yra išgydomos. Dažnai žmogus kreipiasi į gydytojus ligai jau įsisenėjus, įgavus lėtinę formą. Tokios ligos išgydomos sunkiau, turi tendenciją nuolat atsinaujinti ir kartotis. Žmogus ateina į gydymo įstaigą, tikėdamasis, kad grįš vėl sveikas, bet yra begalė ligų, prieš kurias net šiuolaikinė medicina yra bejėgė. Negalima dėl to kaltinti medikų. Nesvarbu, kurioje gydymo įstaigoje tokios ligos būtų gydomos, lauktų toks pat nusivylimas rezultatu.

Daug konfliktų tarp medicinos personalo ir pacientų kyla ir dėl to, kad pacientai žino teises, bet pamiršta, kad kiekvienas pacientas turi ne tik teises, bet ir pareigas. Pacientas privalo klausyti ir vykdyti medicinos personalo nurodymus, laikytis vidaus tvarkos taisyklių. Bet kartais būna tokių atvejų, kad pacientas ne klauso gydytojo nurodymų, o pats nurodinėja gydytojui, kokį gydymą, jam paskirti. Sudrausminus tokį pacientą, dažnai medikai apkaltinami grubumu. Kartais pacientas yra tiek ekscentriškas, kad nenori padėkoti medikams už jų nelengvą darbą, ar tiek prislėgtas ligos, kad mato vien blogį jį supančiame pasaulyje. Bet prieš pildami purvus ant jūsų sveikatą saugančių žmonių, prieš išliedami savo pagiežą, pagalvokite, kam bus geriau, jeigu rajone išvis neliks medicinos paslaugų. Saujelei išrinktųjų, kuriems ne problema pasiekti Vilniaus ar užsienio medikus? O ta rajono gyventojų dalis, kuriai labiausiai reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos, tiesiog praras paskutinę galimybę jas gauti, nes iki Vilniaus nuvažiuoti gali būti ir per ilgai, ir per brangu.

 

Gerai ten, kur mūsų nėra

Ar tikrai kitose ligoninėse nėra tokių problemų, kaip pas mus? Didžiąją dalį rajoninių ligonių kamuoja ta pati problema – specialistų ir aparatūros trūkumas. Regioninėse ligoninėse labiau aktualu eilės pas gydytojus problema. O medikų klaidų pasitaiko visur, regioninėse ligoninėse netgi daugiau, kadangi ten ne tik sudėtingesni susirgimai gydomi, bet ir pacientų srautas yra didesnis. Mūsų mažame rajone kiekvienas vienetinis nesėkmingas atvejis yra išpučiamas, perduodamas iš lūpų į lūpas. Jis vis didėja, kol galų gale visuomenei primetama nuomonė, kad geriau rajone nesigydyti. Tačiau nuolat ligoninėje rengiamos anoniminės pacientų apklausos gydymo kokybei analizuoti rodo visai ką kitą – dauguma ligoninės pacientų neturi pretenzijų ligoninės personalui, yra patenkinti gydymu ir gydymosi sąlygomis, mielai atvyksta gydytis ir antrą, trečią kartą, tampa mūsų nuolatiniais pacientais. Mūsų medikams neretai žmonės reiškia padėkas už rūpestingą gydymą, išgelbėtą gyvybę.

 

Stiprios sveikatos, ištvermės ir pakantumo!

Pabaigai norėčiau palinkėti jums visiems stiprios sveikatos, ir kuo retesnių susitikimų su medikais. Mums žymiai maloniau matyti savo pacientus miesto gatvėse – sveikus, žvalius, besišypsančius, nei gulinčius ligoninės lovose. Taip pat norėčiau paprašyti daugiau pakantumo vieni kitiems: supraskite, kad jūs esate ne vienintelis ir ne išskirtinis pacientas. Medikų prašau nepamiršti, kad sergantis žmogus tampa irzlus ir kaprizingas, todėl jam reikia išskirtinio dėmesio ir pagarbos. Bet pagarba turėtų būti abipusė.

Visam ligoninės kolektyvui norėčiau padėkoti už jų nelengvą, bet labai reikalingą darbą gelbstint žmonių gyvybes ir sveikatą.

Branginkime vieni kitus, nes ir pacientai neapseis be medikų pagalbos, ir rajono medikai norėtų, kad gyventojai jais pasitikėtų ir naudotųsi jų paslaugomis.

Irena POLITIENĖ
Švenčionių rajono ligoninės vyr. gydytoja

 

 
Reklaminis skydelis