Mes turime 834 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1309
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15047
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:135366
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Maža kaip varnėnas pelėda

2020 m. gegužės 16 d., šeštadienis, Nr.37 (1952)

Knygutėse vaikams daug rodoma pelėdų veidų dėl jų gražumo, įdomumo. Todėl ir suaugę žmonės įpratę galvoti, kad pelėdos stambūs paukščiai. Bet yra mažytė pelėda, pavadinta žvirbline. Ji mažiausia Lietuvoje – 15-19 cm aukščio. Dar prieš 40 metų ji buvo „teorinė“, nes net gamtininkai jos nematydavo, o žinodavo apie ją tik iš knygų. Netikėtai jos pradėjo plūsti į mūsų miškus – tai buvo didelė staigmena: rečiausi paukščiai tapo dažni.

Kartą Kaltanėnų miestely, judriausioje sankryžoje prie tilto, pamačiau žvirblinę pelėdą. Tiesiog neįtikima: žvirblinukė tupi ant laidų, saulė ryški, o apačioje slenka mašinų srautas. Pelėda jų tiesiog „nematė“ – žmonių civilizacija jos nedomino. Dienomis pelėda būna aktyvi, ieško, kur pačiupti pelę, maitina savo vaikus. Naktimis žvirblinės pelėdos silpnai mato, todėl tupi ir miega.

Šitas pelėdžiukes gali išgirsti ir pamatyti kiekvienas. Užtenka saulei leidžiantis ateiti į mišką ir paklausyti. Valandą iki sutemstant pelėdų patinėliai vienodai ir lygiai švilpčioja ilgomis balsų serijomis. Jei balsų nėra, galima pašvilpčioti pačiam, ir pelėda, jei yra netoliese, tuoj pat atsako savo švilpčiojimu ir net atskrenda artyn. Šitaip ji nori pasakyti, kad ši vieta yra jos užimta teritorija ir konkurentas nereikalingas. Miško tyloje paleidus pelėdos balso įrašą, patinėliai, atrodo, neatskiria klastotės ir tuoj pat ima atsakinėti, o ypač pasipiktinę, kartais puola žmogų, rankose laikantį magnetofoną. Gali nagais trenkti per kepurę ir ją numesti. Tą įdomumą esu pats patyręs. Dar aktyvesnės jos būna rytui auštant iki pat saulėtekio.

Žvirblinės pelėdos kiaušinukus deda genių uoksuose. Jų miškuose labai daug, todėl žvirblinukės lizdą aptikti galima tik atsitiktinai. Jos dieną skraido, švilpauja, o patelės aukštu tonu cypauja. Tas palengvina lizdo suradimą. Stebėti lizdo įvykius įdomu. Pelėda vis išmeta plunksnų kuokštus iš uokso, sutinka patinėlį, parnešusį pelę ar paukštuką, ilsisi šalia lizdo, tvarko plunksnas. Ir jokio dėmesio šalia stovinčiam žmogui! Pelėda nesupranta, kad ne tik jos, bet ir žmonių visuomenė pasaulyje yra... Žvirblinės pelėdos tikros „artistės“, kūno formą, išvaizdą keičia daug kartų. Miegodama susigūžia, pasipučia ir atrodo lyg būtų be galvos. Priklausomai nuo aplinkos dirgiklių ar susierzinimo pelėda gali padaryti galvą su dviem kampais lyg ragais, priploti plunksnas taip, kad viršugalvis pasirodo ne išgaubtas, o įgaubtas į vidų, suglausti ir prispausti plunksnas taip, kad medy atrodytų lyg sausas šakos galiukas.

Dabartinis žvirblinių pelėdų gausumas turėtų slinkti „žemyn“. Tokiomis bangomis gamta tvarko visų gyvūnų gausą, bet procesai vyksta gana lėtai. O dabar, pavasarį, šitos mažosios „žaislinės“ pelėdos išgyvena savo tuoktuvių metą. Išgirskime ir pamatykime jas.

Bronius ŠABLEVIČIUS

Aukštaitijos nacionalinio parko biologas

 
Reklaminis skydelis