Mes turime 366 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1216
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1216
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:67939

Kaip laikas sugebėjo patį mažiausią kaimo pastatą paversti aukščiausiu

2020 m. gegužės 16 d., šeštadienis, Nr.37 (1952)

Nuo pat vaikystės puikiai atsimenu, kaip mūsų Nevieriškės kaime iš abiejų pusių, lygiagrečiai su pagrindine gatve (ūlyčia), atokiau nuo tvartų stovėjo šiaudais dengti pastatai. Jie it didžiuliai laivai tvarkingai lygioje eilėje vasarą ilsėjosi žalioje augalų jūroje, o šaltomis to meto žiemomis – balto, puraus sniego pataluose. Atspėjote, jog tai kluonai, kitaip kai kur vadinami klojimais. Jie buvo labai svarbūs valstiečio gyvenime: ten buvo kaupiami pašarai, kuliami javai, laikomos transporto priemonės, darbo padargai. Be to, jie puošė gimtojo kaimo kraštovaizdį, darė jį platesnį, turtingesnį. Matyt, jie buvo pastatyti dar XVIII-XIX a., o stovėjo atokiau, jog lengviau būtų apsisaugoti nuo gaisrų, būtent ten buvo sukaupti ir saugomi būsimų darbų resursai: pašarai, neiškulti javai ir kt. Vasaros metu jie dažnai atlikdavo ir kultūros centrų funkciją: ten buvo rodomi filmai, jaunimo vaidinimai, rengiami subatvakariai.

Bet per prievartą susikūrus kolūkiui, jo vadovai nutarė šių pastatų pagrindu statyti fermas. Būtent čia tiktų priminti visiems žinomą dainininko V.Noreikos ir jaunuolio Luko dainą apie visagalį laiką. Ir tikrai, nors pats žmogus dažnai save laiko vos ne pasaulio valdovu, protingiausiu ir išmintingiausiu asmeniu, neva jis pats pasirenka sau profesiją, gyvenimo būdą, draugus ir t.t., bet mažai susimąstoma, jog esame bejėgiai pasirinkti sau laiką: kada gimti, pilnai gyventi, išeiti į amžinybę. Žodžiu, ne mes renkamės laiką, o laikas mus, ir veikia visus.

Taigi kolūkių vadovai pastebėjo ir pamatė, jog išardžius kluonus, galima be didelių sąnaudų lengviau statyti fermas. Būtent todėl mūsų kaime dauguma kluonų buvo nušluoti nuo žemės, o dabar jų buvimo vietas žymi pamatiniai akmenys. Vien iš mūsų ir Daukšių kaimų buvo pastatytos dvi didžiulės karvidės ir kiaulidė. Šios fermos atsirado buvusio gero ir neturtingo pono J.Blaževičiaus, neva buožės, ištremto į Sibirą, vienkiemyje už 1,5 km nuo mūsų.

Šis ponas nesavanaudiškai stengėsi padėti neturtingiems kaimo žmonėms. Mūsų giminaitis dėdė Adomas buvo mažažemis, augino būrį vaikų, į tai atkreipė dėmesį ponas ir jam išnuomojo nemažą sklypą dirbamos žemės, už ją neimdamas nė grašio. Tiesa, tenka pripažinti, jog ir Adomas nenorėjo likti skolingas ir stengėsi kiek sugebėjo su vaikais talkinti ponui nuimant ir dorojant derlių, ruošiant pašarus.

J.Blaževičiaus sodyba mūsų apylinkėje buvo lyg ir pavyzdinė, ją supo didžiulis sodas, laukuose nebuvo piktžolių. Paradoksas, jog būtent ten, prieš tai rajono valdžiai suniokojus pastatus, kolūkis pastatė fermas su daug galvijų, didžiulėmis mėšlo krūvomis. Dabar blaiviai pagalvojus, sunku suvokti, kaip mūsų tėvams ir seneliams nelengva buvo suprasti bei patirti didžiulį ekologinį išgąstį, neviltį, suvokus, į kur tai buvo vedama. Dabar po daugelio metų, iš pono sodybos sodo liko dykvietė, graudūs prisiminimai...

Mano tėvų kluonas kaime buvo mažiausias, nes tėvai buvo mažažemiai, turėjo 3 ha žemės. Kluonas liko stovėti, jis buvo nereikalingas kolūkiui. Vienas apdairesnis vadovas pasiūlė tėvui šį pastatą išsipirkti. Tėvui buvo brangus ir mielas šis statinys, ir jis, nors tuomet kolūkiečiai pinigų beveik neturėjo, nes už vargadienius (darbadienius) buvo mokama metų pabaigoje grūdais, kurių užtekdavo tik vištoms palesinti, o tuomet kolūkiečiai rublį užsidirbdavo augindami ir parduodami kiaules, kurių mėsa buvo išvežama į Maskvą ir Leningradą. Matyt, iš to ir sugebėjo tėvas sumokėti 400 rublių. Ši suma tais laikais buvo gana didelė. Bet tėvui nereikėjo iš lentų, kaip padarė tie kaimynai, kurie neteko kluonų, susikalti mažus pastatėlius, išlikusius iki mūsų dienų, o svarbiausia, šis nusipirktas savo kluonas, kurį buvo nusavinęs kolūkis, dabar tapo aukščiausiu ir didžiausiu pastatu. Daugeliui dabar sunkiai suvokiama, kad atsitiko tai, kaip stebuklinėse pasakose, kai pastatas išauga, pakeičia savo formatą... Jis mums primena tuos neramius ir sunkius laikus, kaip buvo negailestingai griaunama ir ardoma viskas, net kaimų panorama, kraštovaizdis.

Tokių dar gyvų statinių kaimo gyventojų atminties istorijoje yra ir kitose mūsų krašto gyvenvietėse. Atsitiktinai jie išgyvenę iki dabarties yra tarsi savotiški paveldo paminklai, menantys sunkius laikus, kai jie, kaip ir žmonės, buvo prie nykimo ribos. Likę kluonai galėtų būti vaizdingi ir įtaigūs pavyzdžiui, būsimiems statybininkams, kaip reikia gražiai ir tvirtai ręsti pastatus, padėtų tapti profesionaliais meistrais. Kažkodėl mūsuose žiniasklaidoje mažai arba išvis nekalbama apie tokių pastatų reikšmę žmonėms, jų tolimesnį išsaugojimą, o reikėtų laikyti juos vertingu mūsų kultūros paveldu, nes visagalis laikas juos sunaikins negrįžtamai.

Zenonas DUKSA

 
Reklaminis skydelis