Mes turime 206 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1727
mod_vvisit_counterŠią savaitę:6282
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:107627

Apsilankymas

2020 m. gegužės 23 d., šeštadienis, Nr.39 (1954)

Važiuodama pro šalį dirsteliu į sodybą – sulinkusi visa, apgriuvusi, atrodo, vos besilaiko – ims ir prasmegs kurią dieną. „Kažin, ar ji dar gyva?“ – šmėkšteli mintis, ir aš pravažiuoju. Bet nuvažiuoju nedaug supratusi, jog jeigu neatsakysiu sau į šį klausimą, jis mane kamuos visą likusį gyvenimą. O gal netgi ir kaltė su graužatimi širdies neaplenks – tai dažnos jautrių žmonių palydovės.

Radusi šalutinį keliuką apsisuku.

Atsargiai taip, nesibraudama gilyn į kiemą, pastatau mašiną ir leidžiuosi į patyriminę kelionę.

Ant namų durų kabo spyna. Šuniuko būda tuščia. Aiškus jausmas, kad ir karvutės nebėra. „Gal ir iškeliavo, juk jau amžiuje buvo...“ – mąstau. Tada neskubėdama apsisuku ir matau – ūkinio pastato durys atviros. Geriau įsižiūrėjusi pamatau, kad braškės šiek tiek apravėtos, ir šakė stovi atremta į obelį. Šakės kotas ne pirktinis, kaip mes įpratę dabar, ne baltas ir nutekintas, o paprastas nediduko berželio kamienas arba šaka.

Nuėjusi prie ūkinio pastato pastebiu ant žemės padėtus plaktuką, rankinį pjūklą, ir vinių dėžutę. Jaučiu gyvą žmogaus energiją ant jų. Šalia stovi tai, ką įprastai vadiname šiltnamiu. Bet šiltnamiai juk turi būti dailūs mūsų akiai, o čia tik karkasas, ir ant jo užmesta padėvėta plėvė.

Mano žvilgsnis pradeda atidžiai tyrinėti aplinką ir pamatau ją klūpinčią už šiltnamio. Rankose laiko kamuolį – virvė, surišta iš sukarpytų nebereikalingų drabužių. Permeta ją per šiltnamio viršų. Manęs nemato, nes esu netikėtas svečias. Atsargiai užkalbinu:

- Neišsigąskit prašau, laba diena. Nebežinau, ar mane beprisimenate?.. – Ji nustemba, visgi lengvai išsigąsta, ir staiga jos veidas nušvinta:

- O, vaikeli! Prisimenu prisimenu, vis pagalvodavau apie tave, – ir „ateina“ klūpomis link manęs. - Tu nebijok manęs, aš dabar beveik taip ir vaikštau. Palauk, tuoj pasiimsiu lazdas, ir eisim į kambarį arbatos išgerti.

Ji atropoja iki suolo, tada pamažu pasikelia, pasiima lazdas, ir labai iš lėto, nueiname į namus. „Neįtikėtinas žmogaus tvirtumas“, - tyliai mąstau žiūrėdama į ją akies krašteliu, nes kiekvienas žingsnis yra didžiulis žygdarbis...

Užtrunku ilgiau, nei maniau, tačiau neskubu ištrūkti – juk nebežinau, ar kitą kartą užsukusi ją berasiu.

Išgeriame arbatos. „Va, balta duona šviežia, užsitepk sviestuko, pavalgyk.“ Aš atsisakau, nes tikrai esu soti. Bet jeigu būčiau alkana, užsitepčiau – tarp mudviejų nėra nė lašo vaidinimo, apgaulės, ar maivymosi. „Aš tave kai turguj matydavau, man taip šviesu, šilta pasdarydavo ant širdies“ – sako man Janina*. O aš sakau, jog jos sviestelis ir pienas buvo patys skaniausi, švieži, natūralūs. Ji prisimena savo karvytę, ir jos akyse sužiba ašaros...

Kalbame apie gyvenimą. Apie tikrą, realų, neišgalvotą ir nenudailintą gyvenimą. Apie tokį, kurį pamatę daugelis žmonių išsigąstų, bėgtų nuo jo, vengtų, stengtųsi kažkaip pagerinti ar atvirkščiai, nematyti. Ji papasakoja, kaip dabar sunku yra senam žmogui, kai viskas kompiuterizuota. „Nuvažiavau kada bankan, a ten numeriukai koki tai. O aš jau neprimatau. Tai būčiau sėdėjusi iki vakaro. Laimė, toks vyras man padėjo – iš naujo numerį išėmė, ir palydėjo iki bankininkės.“

Jai 86. Dukros aplanko retai, atveža maisto. O jei ir aplanko, joms pas mamą būti, jai padėti užsitraukti šiltnamį ar paravėti daržą yra „ne lygis“. „O kaimynai?“ – klausiu. „Kaimynai jau ne tie... Senieji jau išėjo, o naujiems aš nerūpiu.“

O Janina ir toliau, pamažu ropoja savo drebančiomis kojomis, vargais negalais atsistoja ant savo lazdų, ir sako: „Šalta mano namuose. Ir žiemą šalta buvo“. „Tai kaip jūs žiemą išgyvenote?“ „Tai, va, būdavo ilgai miegu, bo šilta lovoj. Tada atskeliu, biški pakuriu, išsiverdu sriubos, įdedu krosnin, pasrebiu, sušylu, ir vėl atsigulu. Taip ir praėjo žiema... Svarbu, kad turiu savo namus, ir užsiauginu savo bulbių. O pomidorų tiek prisiauginau pernai, kad visų vasarų juos valgiau. Ale gerai buvo, stipresnė pasijutau.“ Jokio liūdesio veide, siela šviesi, protas blaivus ir aiškus.

Išvažiuojant apdovanoja mane kiaušiniais, nes dvi vištukes turi. Ir pomidorų daigais.

Ir aš paprastuoju būdu padarysiu jiems kokią užuovėją, valgysiu juos, ir stipri būsiu. O svarbiausia, galvosiu apie Janiną – mudvi vieną kitą mintimis lankysime.

 

 

* Tikras vardas autorei žinomas.

 

Silvija STATKUTĖ

 

 
Reklaminis skydelis