Dalia Smagurauskaitė – Švenčionėliuose gimusi keliautoja, žurnalistė ir rašytoja. Ilgai gyvenusi Italijoje, ji grįžo į Lietuvą, bet ne į gimtąjį miestelį. Buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Parlamento narys Šarūnas Birutis tęsia pokalbių ciklą su žinomais žmonėmis, kilusiais iš Rytų Lietuvos. Su D.Smagurauskaite jis kalbėjosi apie kūrybą, keliones ir viltį sugrįžti namo.

Šarūnas Birutis: Kaip kūrybos žmonėms šiandien sekasi?

Dalia Smagurauskaitė: Klausimas geras, bet atsakymas į jį yra sudėtingas. Situacija, bent jau šiandien, manau, yra neįprasta. Jeigu būtumėte paklausęs to paties prieš tris mėnesius, sakyčiau, kad kuriančių žmonių situacija yra nelengva, bet viskas yra gerai. Šiandien galiu pasakyti, kad esamos krizės situacijos metu jaučiamės šiek tiek pamiršti. Galima suprasti, kada ekonomika atsiduria pirmoje vietoje, o kultūra – antroje. Tačiau tai yra didžiulė sfera, didelis žmonių, kurie liko užribyje, būrys. Dėl to yra liūdna.

Kalbant apie savo kūrybą, atsirado daugiau laiko, galiu daugiau laiko skirti rašymui, su bendramintėmis kuriame elektroninį kelioniių projektą „LĖTAI apie pasaulį“, taip pat užbaiginėju naują literatūrinį projektą(pavadinkime jį taip). Dėl to manauTikiu, kad viskas greitai pasikeis į gerąją pusę.

Š.Birutis: Išeini į priverstines kūrybines atostogas? Nors atostogomis negali pavadinti?

D.Smagurauskaitė: Ne, atostogomis tai būtų sunku pavadinti. Bet vieniems galbūt daugiau darbo atsirado, kitiems jo liko mažiau. Aš dirbau daugiausia su turizmo sektoriumi, kuris visiškai sustojo, tai... aš turiu daugiau laiko.

Š.Birutis: Temą pakreipsiu tokia linkme. Švenčionėliuose augusi, baigusi mokyklą, po to baigusi mokslus Vilniuje ir išvykusi gyventi į Italiją. Ten turbūt daugiau nei šešeri metai. Aplankiusi daug pasaulio, kalbanti keliomis kalbomis. Kuo šiandien Dalia save laiko? Ar lietuve, ar pasaulio piliete? Kiek savo krašto patriotizmo yra išlikę?

D.Smagurauskaitė: Tai yra sudėtingas klausimas, bet pirmoji mintis, kuri ateina – be abejo, aš save laikau lietuve ir tik po to pasaulio piliete. Aš savo namus matau čia, Lietuvoje. Tarp kitko, į Italiją išvykau dar nepasibaigus praeitai krizei. Visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu. Kai pPasitaikė galimybė, irmano gyvenimo draugas italas tam labai pritarė, persikraustėme į Vilnių. dDėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjome.

Tvirtai galiu pasakyti: taip, Lietuva yra mano namai. Italams irgi bandžiau visuomet paaiškinti, kas mes tokie esame. Jų požiūris, ypač vyresnių žmonių, yra labaigan siauras, užsilikęs nuo laikų, kuomet Lietuva buvo Sovietų sąjungos dalimi. Jų vaizduotėje taip ir yra likusi didžiulė raudona dėmė žemėlapyje, kur visi yra vienodi: latviai, rusai, estai, ukrainiečiai – visa ta pusė Europos.

Š.Birutis: Netgi jau po 15 metų būnant Europos Sąjungoje (ES) kartu su tais pačiais italais?

D.Smagurauskaitė: Be abejo. Dalis italų po 15 metų vis dar nežino, kad mes esame ES. Ta dalis – ne tik gyvenančių kaimuose, bet ir tie, su kuriais ne kartą teko susidurti oficialiose institucijose – nuo savivaldybės iki pašto. Ten reikėdavo ne kartą aiškinti, kad man nereikia leidimo gyventi, kadangi esu ES pilietė. Tuomet jie atsiverčia sąrašą šalių, pasižiūri – randa.

Š.Birutis: Įdomu, nuo ko tai priklauso. Mūsų žmonės, baigę mokyklą ar universitetą, jie tikrai žino, kas yra Europos žemėlapis, kurios šalys priklauso ES, tikrai geriau gaudosi geografijoje ar istorijoje. Ar čia mūsų švietimo sistema yra pažangesnė, ar mes patys esame imlesni?

D.Smagurauskaitė: Nesu įsigilinusi į italų švietimo sistemą, todėl būtų sunku palyginti. Apskritai, sakyčiau, mūsų geografinės žinios yra platesnės. Kas tam darė įtakos? Galbūt mūsų šalies mažumas, mūsų noras važiuoti į užsienį ir pamatyti kitas šalis, ko ilgai negalėjome. Italai turi požiūrį, išlikusį nuo Renesanso laikų, kai buvo miestai-valstybės – tai, kas vyksta šalia, yra svarbiausia, o už miesto ribų – ne taip svarbu ir įdomu. Kalbant apie jaunus žmones, situacija yra daug geresnė.

Š.Birutis: Jūs parašėte labai geras įdomias knygas apie Toskaną, apie Siciliją. Jūsų romane rašoma apie tokias šalis, kaip Marokas ir Indija. Visgi sakote, kad Lietuva yra namai. Ar lengviau rašyti apie svetimas šalis, o savo kraštą pasilikti ateičiai?

D.Smagurauskaitė: Gal jūs teisus, nes rašyti apie kitą kraštą lietuviams yra lengviau, nei saviems rašyti apie savo kraštą. Kažkaip būtų šiek tiek nedrąsu švenčionėliškiams pasakoti apie Švenčionėlius, nes vis tiek yra baimė sulaukti kritikos, nes kažkas žinos daugiau. Tai yra labai dviprasmis dalykas.

Š.Birutis: Sicilijoje atradote tokius perliukus, kurių nepastebi vietiniai italai. Nemanau, kad Rytų Lietuvos gyventojai pas save pastebėtų tokių dalykų. Galbūt reikia žmogaus, kuris stebėtų iš šalies?

D.Smagurauskaitė: Iliustruojant šitą pavyzdį, buvo vienas įdomus momentas. Kuomet su savo draugu pirmą kartą atvažiavome į Aukštaitijos nacionalinį parką, jis man pasakė: „Žiūrėk, labai panašu į Toskanos kalvas“. Ir tuomet aš pagalvojau – tikrai. Taigi, manau, kad, pažvelgus į savo regioną iš šalies, būtų galima atrasti įdomių dalykų.

Š.Birutis: Tai būtų galima parašyti knygą apie savo kraštą ir sudėti tuos akcentus, kurių mes nepastebime, kurie gali su laiku dingti?

D.Smagurauskaitė: Arba kartais pastebime,. Arbabet nevertiname, nes priimame kaip savaime suprantamą. Nes kKartais prieš save gali kažką matyti kasdien, bet nepagalvoti, kad kažkamuriam žmogui šis reiškinys ar daiktas gali būti vertingas.

Š.Birutis: Mūsų pokalbiai yra visgi apie Rytų Lietuvą: Švenčionių, Ignalinos kraštą, vadinamąją Nalšios žemę, kur Lietuva istoriškai užgimė. Daugelis skeptikų nemato čiaten ateities. Iš tiesų, jeigu pasižiūrėsime į čiaten sukuriamą bendrą produktą, jis nėra didelis, žemdirbystė taip pat nėra labai produktyvi. Tai ką mes čiaten galime veikti?

D.Smagurauskaitė: Manau, mes neįvertiname pakankamaito regiono gamtos, įdomybių. Manau, kad joms trūksta komunikacijos ir pramoginės infrastruktūros. Neturiu mintyje vien tik viešbučių ar restoranų. Tačiau palyginimui, kai žiūrime į Anykščius ar Molėtus, matome, kad ten yra visoje Lietuvoje žinomi objektai, pavyzdžiui, arba observatorija ar Lajų takas. Kalbant apie mūsų regioną, tokių išryškintų objektų trūksta. Turime nuostabią Labanoro girią, bet jeigu žmogus nėra tiek atsidavęs miškui ar gamtai, tai, tikriausiai, nelabai ir žinotų, ką ten veikti. Jeigu ten būtų dar papildomų gerai iškomunimokumikuotų traukos objektų, manau, kad tai būtų didžiulis žingsnis.Gal net galėtumėm imti pavyzdį iš Japonijos ir įkurti miško terapijos bazę. Tai ima populiarėti Šiaurės šalyse, Kanadoje, Švedijoje.

Š.Birutis: Iš kitos pusės, mūsų valdžia kol kas to neleidžia – tegul ten būna dykynė, bet neduok, Dieve, ten apsigyvens žmonės, kurie plėtos kažkokią veiklą, kuri, galbūt sudomins kitus. Aš nekalbu apie veiklą, kuri teršia aplinką. Ar šiandien galima būtų jaunimui kurtisir, puoselėti šį kraštątą vietovę? Turbūt, kaip pati baigei mokyklą Švenčionėliuose, visa karta, o ji buvo gausi, išvažiavo įdidmiesčius ir užsienį.Deja,dar nesugrįžo. Ką mes dėl to galime padaryti?

D.Smagurauskaitė: Reikia savęs klausti, kodėl tie jauni žmonės išvažiuoja? Tarkime, jeigu jie išvažiuoja studijuoti, kodėl jie negrįžta? Aš manau, kad galima būtų tikėtis freelancerių – bet ar turime susisiekimą su Vilniumi? Traukinio, kuris važiuoja dabar, negalima pavadinti greituoju. Kažkokių tokių bendrų erdvių, kur galima būtų naudotis internetu, nėra.

O ką daryti po darbo? Vakare net negali nusipirkti kokios picos. Trūksta patrauklumo ir komunikacijos. Pažiūrėkime į įsikūrusį Švenčionėliuose „Mmiško Uuostą“. Žmonės iš Vilniaus, daugiausia berods architektai, persikraustė ten gyventi. Jie organizuoja renginius, filmų peržiūras, koncertukus. Jiems tai visgi pasirodė patrauklu. Manau, kad tokių atvejų galėtų būti žymiai daugiau, tik reikia tai tinkamai iškomunikuoti ir, sakykime, papatoginti tą gyvenimą mažame miestelyje.

Š.Birutis: Kaip supratau, reikia greito traukinio, greito interneto ir bendrų erdvių darbui. Jeigu bus čia gyvenančių ir dirbančių žmonių, atsiras ir paslaugos?

D.Smagurauskaitė: Taip, tai yra kaip ratas. Kol nėra poreikio, nėra pasiūlos, bet ir atvirkščiai – galbūt kol nėra pasiūlos, niekas ten nenori keltis. Manau, kad Rytų Lietuvą atgaivinti galima, tik reikia žmonių, kurie tuo tikėtų, mąstytų konceptualiai ir matytų tą rajoną ne tik kaip žemdirbių kraštą arba rajoną, kuris yra visuomet paskutinėse vietose statistikoje. Reikia pažvelgti į jį kitu kampu, ir tam reikėtų žmonių „iš šalies“, neturinčių išankstinių nusistatymų, kad nieko gero čia nėra.

Š.Birutis: Turbūt be valdžios aiškios krypties ir prioritetų, netgi lėšų, nieko nevyks?

D.Smagurauskaitė: Taip, be abejo, nes viena yra kažką sugalvoti Vilniuje, kur gali kad ir asmeninę iniciatyvą kažkokią pradėti, tai tikrai nėra sunku. Bet Švenčionių krašte reikėtų paskatinimų ir iš valdžios, nes rasti entuziastų sunku.

Š.Birutis: Kiek jūsų baigusių mokyklą pasiliko čiaten gyventi?

D.Smagurauskaitė: Iš tų, kuriuos žinau, suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų.

Š.Birutis: O kiti kur?

D.Smagurauskaitė: Ir kituose miestuose, ir Vilniuje, ir užsienyje. Ir aš pati buvau Italijoje. Visur visur, tolimi mūsų keliai.

Š.Birutis: Bet norėtumėte, jeigu būtų geros sąlygos, kažkada dirbtičia?

D. Smagurauskaitė: Patogiai, taip. Norėčiau būtių arčiau gamtos...

Š.Birutis: Ir per 320 minučių atnuvažiuoti į Vilnių, jeigu reikia?

D.Smagurauskaitė: Na, nesvajokime taip. Jieigu būtų 45 minutės, būtų labai gerai.

Š.Birutis: Vadinasi, vilčių yra.

D.Smagurauskaitė: Kol dar yra bent vienas žmogusyra, vilčių yra, kad sugrįšime.

Š.Birutis: Galbūt ir italų atsivešite į šįtą kraštą,augintų vynuoges,keptų mumspicas...

D.Smagurauskaitė: Kodėl gi ne. Kažkas, kam patinka gamta, natūralus neužterštas oras, nori sau ramiai gyventi – kodėl gi ne? Galima būtų vieną iš tokių vizijų turėti ir pristatyti žmonėms, kurie trokšta ramybės. Dabar kartu su virusu paaiškėjo, jog žymiai patogiau yra gyventi kur nors gamtoje.

Š.Birutis: Labai daug menininkų izoliacijai išvyko į kaimą. Ieškojo sodybų. Turiu daug pažįstamų, kuriems labai patiko. Internetas yra, dirbti galima, į Vilnių atvažiuoti galima.

D.Smagurauskaitė: Manau, kad reikėtų kažkaip rajono natūralumą sukryžminti su sąlygomis laisvais samdomiems darbuotojams, kūrybininkams – pristatyti tai kaip gerą erdvę darbui.

Š.Birutis: Su ta viltimi, kad kūrėjai atvažiuos į Rytų Lietuvą, į gamtos apsuptas vietas, ir ten kurs galbūt dar produktyviau, ir palaikys rajono ekonominę ir demografinę situaciją, mes ir baigiame pokalbįsu rašytojaDalia Smagurauskaite. Ačiū!

Šarūnas Birutis

Dalia Smagurauskaitė