Mes turime 372 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1873
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18074
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94104
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Karantino nauda – šviesi galva

2020 m. gegužės 23 d., šeštadienis, Nr.39 (1954)

Naujojo 2019 koronaviruso (liet. SŪRS‑CoV‑2, angl. SARS‑CoV‑2, 2019‑nCoV) infekcijos, arba COVID‑19 (angl. Coronavirus Disease 2019), protrūkis davė pagrindą suvaryti Lietuvos, o ir viso pasaulio, gyventojus į namus ir priversti juos dirbti nuotoliniu būdu. Kita vertus, darbuotojams atsivėrė platesnės galimybės praplėsti pasaulio suvokimo ribas, pasitobulinti, nes namuose nėra darbdavio fizinės priežiūros. Tačiau koronaviruso sukelta krizė atvėrė neribotas žiniasklaidos galimybes manipuliuoti žmonių protais ir per mirties baimę eliminavo žmonių gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Tai taip pat atskleidė, kad konstitucinių teisių svarba visuomenėje nėra suvokiama ir daugelis linkęs jų atsisakyti, jei tik mano, kad tai padės išvengti kokio nors pavojaus, net hipotetinio. Kita vertus, ši krizė – tai valdžios spyris į užpakalį, atveriantis galimybę patiems tvarkyti savo gyvenimą ir vadovautis savo protu. Tiktai tą, kuris sugeba gerai orientuotis, kuris po išoriniu chaosu užčiuopia slaptąją gyvosios realybės akimirkos esmę – žodžiu, tik tą, kuris gyvenime neapsimeta, iš tikrųjų galima laikyti šviesiu protu.

Apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kaip žmonės nesiorientuoja gyvenime: jie klaidžioja it sapnuodami, vedami geros ar blogos lemties, ir neturi nė mažiausio supratimo, kas su jais darosi. Jie su pasitikėjimu kalba apie save ir aplinkinį pasaulį, tarsi būtų kupini puikiausių idėjų. Tačiau, netgi paviršutiniškai apžvelgę jų idėjas, pamatysime, kad jos visiškai neatspindi tikrovės.

„Švenčionių krašto“ redakcija pradėjo naują straipsnių ciklą su rubrika: „Teisininko konsultacija“. „Žmogaus teisės: aktualios vakar, itin svarbios šiandien ir gyvenimo bei veikimo pagrindas rytojui“. Rimta tema. „Teisėje žmogus turi aptikti savo protą...“, sakė garsusis filosofas G. W. F. Hegel. Taigi pakalbėkime apie žmogaus teises ir kaip jas gina Lietuvos teismų sistema.

„Vienas įstatymas – jiems, o kitas – mums“. Teoriškai, turtingam duonos kepalą pavogusiam žmogui, galioja tokios pat teisinės nuostatos, kaip ir po tiltu miegančiam benamiui, tačiau tikrovėje reikalai toli gražu nėra tokie sąžiningi.

Mūsų teisinė sistema gina pirmiausia privačios nuosavybės teises: legalu išgyvendinti šeimą iš jų būsto, bet nelegalu „užskvotinti“ (užimti) tuščias patalpas. Šios sistemos viršūnėje – teismai. Visuomenei jie daro kolosalią įtaką, kurios didžioji dalis – nematoma. Teismai atleidžia stambias įmones nuo atsakomybės už žalą ar pavojų, visa tai ironiškai pateisindami „nauda“ visuomenei. Teismai formuoja viešąją politiką, nustatydami normas ir deviaciją (deviacija, kitaip – socialinė kontrolė, apibūdinama kaip elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas). Plačiosioms masėms yra sakoma, kad teisėjai yra nesuinteresuoti ir nešališki, tačiau visi jie priklauso tai pačiai klasei ir jų pozicija gana aiški.

Valstybės valdžios aparatas, formaliai padalintas į tris viena nuo kitos lyg ir nepriklausomas šakas, kurios pagal apibrėžtį turėtų kontroliuoti ir subalansuoti viena kitą, kad kuo geriau apgintų eilinio piliečio interesus, teises ir laisves, – realiame gyvenime šios šakos tarpusavyje yra glaudžiai tarpusavyje persipynusios korupciniais ryšiais ir dažnai veikia vieningu frontu prieš bejėgį pilietį, jo interesus, ir gina ne piliečio interesus, kaip jas tai daryti įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, o uoliai saugo ir aršiai gina viena kitos neskaidrius darbelius.

Seniai žinomas pasakymas: „Įstatymo dvasia ir raidė“. „Dvasia“ – platesnė sąvoka, nei „raidė“. Įstatymai, išreikšti žodžiu ir surašyti popieriuje, tik iš dalies atitinka dvasią.

Kartais įstatymo raidės vykdymas gali nesutapti su „dvasia“ ir su tais tikslais, kurių buvo tikimasi iš jo vykdymo.

Įstatymo „raidės“ atitikimas jo dvasiai privalo tapti dvasingumo imperatyvu, privalomu valstybės įstatymų leidybos institucijoms.

Įstatymo dvasia yra aukščiausia siekiamybė, kuri turi atsispindėti visose gyvenimo srityse. Todėl „įstatymo dvasią“, tokią labai subtilią esybę, apibrėžia filosofai ir mokslininkai, rašytojai ir visuomenės veikėjai.

Kai „įstatymo dvasia“ neaiški, gali būti piktnaudžiaujama „įstatymo raide“.

Šiuo atveju, ne tik marginalai, bet ir išsilavinę žmonės ima priešintis „įstatymo raidei“, sukelia daug kolizijų, piktnaudžiavimų teise, nukreipia elgesio modelio vystymąsi klystkeliais. Tokia situacija ypač pražūtingai veikia ateities perspektyva nusivylusį jaunimą.

Teisės doktrinoje yra seniai žinoma sąvoka „įstatymo spraga“. Tokios „spragos“ atsiranda dėl įstatymo leidėjo kaltės palikus be teisinio reglamentavimo objektyviai egzistuojančius santykius. Šios atsiranda dėl dviejų priežasčių – įstatymo leidėjo nekompetencijos arba, ir tai jau tapo Seimo senbuvių sėkmingo bizniuko ilgalaike praktika, tyčios, per lobistų įtaką sąmoningai palikus landų apsukriems vertelgoms.

Įstatymai yra valdančiosios klasės verslo interesai ir valia, paversta įstatymais. Kas moka? Moka trečias – tauta, kai per valdančiųjų priimtų korumpuotų įstatymų raidę nužudoma įstatymo dvasia, tada valdžios suverenas tampa valdančiųjų manipuliavimo valdžia įrankiu ir išnaudojimo objektu.

Įstatymo spragų gausumas yra įmanomas tik šalyse, kuriose nėra pagarbos įstatymo dvasiai.

„Kritinės moralės ir žmogaus orumo šaltinis yra žmogaus protas. Žmogaus protas geba savarankiškai spręsti gyvenimo užduotis. Žmogaus proto nuostatų analizė turėtų pagrįsti, kodėl ir kokia apimtimi atsiranda galimybė pripažinti skirtingus žmonių įsitikinimus ir pasaulėžiūrą bei įstatymiškai užtikrinti jų vienodą (lygią) teisę oriai egzistuoti. Kita vertus, žmogaus proto principai visur ir visada yra tie patys, todėl jie įgyja universalų pobūdį arba kitaip tariant veikia kaip bendražmogiškos moralės principai“, teigia šiuolaikinės teisės filosofas Saulius Arlauskas.

Viskas pagal Nyčę – vienintelis reikšmingas dalykas yra valdžia. Ir kas ją beturėtų, jam jau nebereikia aiškinti priežasčių. Tiesa yra melas. O moralė skirta tik skystablauzdžiams.

Beje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje orumas laikomas visų žmogaus teisių prielaida ir yra įtvirtintas kaip antraštinė kategorija. Pirmas Chartijos straipsnis, be to, skelbia: „Žmogaus orumas neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti“.

Kaip patraukliai beskambėtų atseit žmogaus teises ginančios deklaracijos, tai tik priedanga masėms nuraminti. Tikrasis teisinės sistemos vaidmuo yra teisėto jėgos panaudojimo monopolizacija. Kai policija išreiškia pasipiktinimą protestuotojų, niokojančių greičio matuoklių įrangą, smurtu, ji iš tikrųjų prieštarauja ne smurtui, o savarankiškiems sprendimams. Teisinė sistema siekia atbaidyti nuo savarankiškų sprendimų, pripratinti žmones prie minties, kad jiems nepriklauso patiems spręsti, kaip elgtis.

Tik įstatymams paklusnūs mokesčių mokėtojai visais laikais išlaikė priespaudos aparatą ir suteikdavo jam galių. Bėda ta, kad dauguma gerų žmonių patikėjo melu, esą, kai užpuolimai, plėšimai ir totalitarinis valdymas daromi įstatymo vardu, tada jie yra teisėti ir dori, netgi būtini. Tikėjimas valdžia apgauna šiaip jau gerus žmones sutikti su įteisintu neteisingumu. Dauguma vaikų mokomi, kad paklusnumas valdžiai yra dorybė ir netgi dauguma suaugusiųjų vis dar mano, jog nusilenkimas valdančiajai klasei, ką jie vadina „paklusimu įstatymams“, yra tai, kas reiškia būti geru žmogumi. Ne, yra ne taip.

Priešingai, – būti doru žmogumi reiškia žinoti kas yra gerai ir kas yra blogai bei elgtis dorai ir teisingai netgi tada, kai valdžia jums liepia elgtis priešingai. Tam, kad būtume dorais žmonėmis, esminės taisyklės labai paprastos. Elkitės su kiekvienu kitu žmogumi taip, lyg jis priklausytų sau pačiam vien tik todėl, kad jis ir priklauso tik sau pačiam.

Taigi karantinas – gera proga atsigręžti į savo protą, nes protas yra didžiausias žmogaus ginklas, kuriuo dauguma laisva valia atsisako naudotis.

Česlovas ČERNIAUSKAS

 

 
Reklaminis skydelis