Šarūnas Birutis, buvęs kultūros ministras, Seimo ir Europos Palamento narys, tęsia pokalbių ciklą apie Šiaurės Rytų Lietuvos istoriją ir ateities perspektyvas. Pokalbio svečias – mokytojas, kraštotyrininkas, rašytojas Antanas Karmonas.

   Šarūnas Birutis: Gerbiamas Antanai, leiskite paprovokuoti. Ar šiandiena jūs turite ryšių su savo gimtine? Ar jau esate tik vilnietis?

Antanas Karmonas: Ne, Vilniuje aš tik laikinai. Ryšių yra ir su Ignalina, ir su Švenčionimis – jie stiprūs, čia dažnai būnu. Taip pat ir tėvų sodyboje Dvilionyse – mano „bitiniai“ darbai čia vyksta. Ignalinoje dirba dukra, jos šeima ten gyvena. Lankausi ten dažnai. Be to, tikrinu surinktą kraštotyrinę informaciją apie Ignalinos ir Švenčionių kraštą. Šį kraštą reikėtų vienu vardu vadinti.

Š. Birutis: Kaip gi pavadintumėte vienu vardu?

A. Karmonas: Švenčionija, sakyčiau, būtų tiksliausiai.

Š. Birutis: O tai ignaliniečiai įsižeistų?

A. Karmonas: Neįsižeistų, nes visa Ignalinos rytinė dalis irgi priklausė Švenčionių apskričiai. Dabar šį kraštą pradėta vadinti Nalšia, bet šis pavadinimas istoriografijoje pasirodė tik 1229 m., o užgeso 1298-aisiais. Taigi buvo minima apie 70 metų. O kaip buvo minima anksčiau, daug klaustukų. Istorikai vienareikšmiškai nesutaria nei dėl Nalšios ribų, nei dėl Nalšios pavadinimo.

Aš sakyčiau, kad Nalšios pavadinimas atsirado 1219 m., Lietuvai pasirašius sutartį su Galičio Volynia, kur tarp kunigaikščių buvo ir būsimasis karalius Mindaugas. Grįžęs iš šito pasitarimo jis pajuto savo galią ir pradėjo daryti šiame krašte tvarką. Pirmiausiai, išsiuntė vyresnįjį kunigaikštį Daujotą, kuris žuvo mūšyje, o jo brolis Viligaila pasitraukė į šiaurinį kraštą nuo Švenčionių (kur, kaip sako, yra šiaurinė Nalšia). Živinbudas, galbūt, buvo žynys, nors sunku pasakyti. Savo brolį Dausprungą Mindaugas išsiuntė, manau, į motinos gimtinę netoli Anykščių. Ir taip Mindaugas liko vienas. Išvyti žemesnio rango kunigaikščiai išvyko į slavų žemes, stengėsi prisiminti savo tėviškę, vadindami ją „наша литовская земля“ („mūsų lietuviška žemė“). Ir aš taip manau, kad iš to pavadinimo galbūt ir kito Nalšios vardas.

Š. Birutis: Jūs savo knygose teigiate, kad Lietuvos pradžia buvo visgi čia, o kur buvo  ta Mindaugo sostinė?

A. Karmonas: Mindaugo sostinė buvo Švenčionys. Pradėjau pasakoti apie klonį, kuris supa dabartinį Švenčionių miestą iš Šiaurės Rytų iki Pietvakarių. Ten buvo poledyninės marios, jos nuseko ir iš aukštupio, kuris dabar vadinamas Kūna, pasidarė liūnai. Iš žemesnių vietų, kur nusekus marioms susiformavo ežerai, liko upės pavadinimas – Mera. Tai yra vienintelė Lietuvoje upė, kuri turi du pavadinimus, ir niekas tiksliai nenurodo, kur baigiasi Kūna, ir kur prasideda Mera. Mokslininkas Aleksandras Vanagas kildina Kūnos pavadinimą iš „liūno“, o Meros pavadinimą iš „marių“. Taigi, buvo prieledyninės marios, per jas tekėjo upelis – iš pietrytinių kalvų, kurios juosia Švenčionis, iš Pakapės. Ta vieta, kur tekėjo upelis, visą laiką vadinosi Vartais, o aukštupys – Papaltė. Ten buvo Palčio ežeras – maždaug kur dabar yra Ramioji gatvė, o darželis „Gandriukas“ – irgi Palčio ežero teritorijoje. Vis dėlto šie dalykai nėra tyrinėti, niekas jų nepagrindė moksliškai. Tai, kad buvo ir ežeras, ir upelis, išliko žmonių prisiminimuose.

Š. Birutis:  Jeigu tai buvo valstybės, Lietuvos pradžia, tai turėjo būti ta vietovė gausiai gyvenama? Turėjo likti kažkokios žymės.

A. Karmonas: Jūs esate visiškai teisus. Tam yra daugybė argumentų. Vienas iš jų – piliakalnių oazės ir pilkapių didžiuliai kompleksai (didžiausi Lietuvoje). Pilkapiai nuo Švenčionių eina iki Lentupio, beveik 10-12 km. Daugelis pilkapių yra sunaikinta. Tarpukariu grindžiant kelią iš Švenčionių į Lentupį akmenimis, žmonės buvo suvaryti su vežimais. Žmonės ardė pilkapius ir pilkapių akmenis naudojo kelio klojimui.

Š. Birutis: Tai pilkapiuose turėjo kažką rasti?

A. Karmonas: Jie rado, bet jie sakydavo, kad randa šiukšles: kaulus, anglių. Vertingu buvo laikomas auksas, sidabras ar koks geležinis daiktas. Tačiau tokių dalykų niekas ten nerado. Vis dėlto, buvo minėta, kad iš Ropiškės kaimo buvo nušautas vienas žmogus, kuris kažkur rado lobį. Ir apie tai Pirmojo pasaulinio karo metu sužinojo vokiečiai. Jie irgi kasinėjo piliakalnius. Taigi jie sužinojo, kad žmogus rado lobį ir jiems nepranešė. Tai jį nušovė, o lobį pasiėmė.

Grįžtu prie pilkapių. Iš 32 buvusių pilkapių dabar žinomas tik vienas. Visų kitų akmenys guli šitame kelyje. Šitaip buvo naikinamas paveldas. Žeimenos pakrantė vėlgi nusėta pilkapių. Geografas Česlovas Kudaba mini, kad didžiausia pilkapynų teritorija yra Žeimenos pakrantėse. Šiaurinėje Švenčionių pusėje (kur yra Gedžiūnėliai), yra didžiausi pilkapiai, kur jų iki šių dienų išliko net 560. Ten buvo didžiausia gyventojų koncentracija.

Jie statė pilis, gynybinius įtvirtinimus. Šis kraštas rungėsi su slavais, slavai juos vadino lietuviais. Netgi gali būti, kad Lietuvos pavadinimas kilo iš graikiško žodžio lithos – akmuo. Senovėje lietuviai neturėjo kitų ginklų, tik akmenis. Jie su akmens svaidyklėmis puldavo slavus. Pirmiausiai, tiesa, slavai puolė juos, o šie gindavosi – statė pilis, piliakalnius. Strūnos aukštupyje yra piliakalnių oazė, manoma, kad ten buvo net penkios pilys.

Š. Birutis: Jos buvo medinės?

A. Karmonas: Taip, iki Mindaugo laikų visos pilys buvo medinės. Nuo ežerų, kaip pasakojo senoliai, irgi buvo penkios pilys. Dabar trys piliakalniai yra žinomi, Mindaugiškės piliakalnis yra nukastas, penktasis piliakalnis dar neatrastas – kažkur turi būti. Jeigu jį surastų, visi senolių pasakojimai pasitvirtintų 100 proc.

Š. Birutis: Taigi buvo daug gyventojų, o vėliau, kai žvelgsime į šį kraštą, jis yra gana tuščias. Ar lietuvius išstūmė ar patys išsikėlė?

A. Karmonas: Į Švenčionių klonį anksčiau driekėsi šeši keliai. Prie kiekvieno kelio, kas 2-3 km stovėjo pilis. Tokių Lietuvoje įtvirtinimų daugiau niekur nežinoma – apie juos nežinojo iki XX a. pabaigos. Vienas mokslininkas savo darbuose šiame krašte mini tik vieną piliakalnį – Perkūno kalno. Tai yra didžiulė neteisybė. Sklandė posakis, kad po didžiulių karų visos pilys buvo sunaikintos (konkrečiai Daumantas sunaikino), ir liko tik vienas piliakalnis – jame įvyko sąmokslas nužudyti karalių Mindaugą. Taigi, Vorutos pilis buvo Švenčionyse, ją gynė einantys į Švenčionis keliai ir prie jų buvę piliakalniai, o ant didžiųjų kalnų buvo stebėjimo signaliniai bokštai – šios pilies „ausys“ ir „akys“. Nužudžius Mindaugą, prasidėjo didžiulės tarpusavio grumtynės. Buvo ne tik sunaikintos visos pilys, bet ir eliminuoti visi kunigaikščiai: vieni buvo nužudyti, kiti pabėgo. Ir šis kraštas ėmė degraduoti.

Tuo pasinaudojo kalavijuočiai. Kadangi šio krašto ekonominis ir politinis potencialas buvo sunaikintas, kalavijuočiai prie Dauguvos upės pradėjo statyti pilį, kuri vėliau išaugo į Daugpilio tvirtovę. Lietuvos politinis centras iš Švenčionių krašto persikėlė į Kernavę, iškilo kunigaikštis Traidenis. Jis dar bandė kylančią pilį prie Daugpilio pulti – to padaryti nepavyko, taigi jis grįžęs teigė, kad ši pilis yra pastatyta jo širdyje, Lietuvos širdyje. Kai į dinastiją įsiliejo Gediminaičiai, kurie visiškai nebuvo suinteresuoti tuo, kad kiti gerbtų iki jų buvusį kažkokį karalių Mindaugą. Istorikas Rimvydas Petrauskas kaip tik ištyrė, kad rengiant Jogailą karūnavimui, jie pasakė, kad jokio Mindaugo nebuvo, o jeigu kažkoks kunigaikštis ir buvo, tai tik eilinis. Jie sakė, kad visą laiką Lietuvą valdė jų protėviai.

Š. Birutis: Artėkim prie šių dienų. Nuo 1990-ųjų gyventojų skaičius šiame krašte sumažėjo ko ne dvigubai. Švenčionėliuose, kuriuose gyveno apie 7,5 tūkst., dabar liko tik 4 tūkst. Apie kaimus aš jau nekalbu. Jūs, kaip dar ir matematikas, sakykite, ar yra kokia nors formulė, kad šis kraštas būtų atgaivintas? Kai kurie sako, kad istorija eina spiralėmis, ji kartojasi. Negi ši žemė ateityje liks tokia – tik apaugusi miškais, su išnykusiais kaimais ir apžėlusiais buvusiais piliakalniais ir pilkapiais? Aišku, truputį sutirštinau...

A. Karmonas: Šitas kraštas yra neturtingas, žemės yra nederlingos, sudėtinga iš jo gauti daug naudos. Tačiau turi turtingą istorinį paveldą, ir jis yra visiškai neatskleistas. Iš čia yra kilusi lietuvių gentis. Dabar kaip genties šis pavadinimas išnyko, liko tik kaip tautos. Taigi,  šionykščius senovės lietuvius reikia vadinti nauju vardu – senlietuviais, kad juos išskirtume. Nuo Mindaugo laikų vyko šio regiono naikinimas, jis vyko net iki XX a. pabaigos.

Pavyzdžiui, skirstant Lietuvą į regionus, šio krašto regionas buvo suskaldytas – Ignalinos kraštas priskirtas prie Utenos. Galbūt galima akmenėlių pamėtyti ir į buvusių ir dabartinių vadovų pusę – visų nuo tarpukario. Marija Purvinienė, architektė, irgi rašydama straipsnius mini šias problemas. Tas kultūrinis paveldas ir autentika pripažįstama kažkaip nenoriai. Ją reikia iškelti, kad žmonės lankytų. Dabar gražiai sutvarkė Kačėniškės piliakalnį – žmonės lankosi, o tokių piliakalnių yra daug. Verta pažymėti Akvieriškės piliakalnį. Ten buvo senovės lietuvių genties observatorija – saulės laikrodis, dievaitės Žeimynytės aukuras.

Š. Birutis: Taigi manote, kad ši vieta labai tinkama turizmui, rekreacijai, poilsiui.

A. Karmonas: Taip, pasistengus, tai patrauktų turistus. Gal atsirastų daugiau poilsio sodybų, turtingesnių investuotojų, užsieniečių.

Š. Birutis: Mes truputį šito ir bijome. Žinote, kaip sakoma,  pamatų akmens neradai čia – tai nieko statyti ir negali. O jeigu akmenį atnešei, užkasei ir vėl atkasei, tai gal gali ir pastatyti kažką. Kaip manote, ar tikrai verta žmonėms drausti gražiai kurtis, jeigu ten nebuvo kažkada  trobelės?

A. Karmonas: Žiūrint, kokia ten vietovė, ir ko siekia ten besikurdami žmonės. Jeigu jie nori gražiai gyventi, atkurti, atgaivinti tą vietovę, manyčiau – prašome.

Š. Birutis: Galbūt jie dar besikurdami ir domėsis aplinka, praeitimi, galbūt bus toks istorijos sąjūdis?

A. Karmonas: Jūs paminėjote dabar „Sąjūdį“. Norėčiau paminėti kunigą Vincentą Miškinį iš iškilios šeimos, iš Juknėnų kaimo. Jis Strūnaityje dirbo daug metų, iki 1940-ųjų ir organizavo „Sąjūdį į Lietuvą“. Visi lietuviški kaimai rengėsi viską palikti ir važiuoti į Lietuvą. Visą turtą palikti ir pasiimti tik tiek, kiek patrauks arklys. Tai prasidėjo 1939-iaisiais, o baigėsi 1940 m. Šiemet sukanka lygiai 80 metų. Šiuo klausimu kreipiausi į Seimą, kad iš šito krašto kilę Seimo nariai imtųsi iniciatyvos atgaivinti šį kraštą, ir kad šie, 2020-ieji, arba 2021 metai būtų paskelbti lietuvių genties arba Švenčionijos metais. Dar nežinia, iš kur atsirado Švenčionių pavadinimas.

Š. Birutis: Galbūt tai tiesiog  šventa vieta?

A. Karmonas: Galbūt šventa iš to, kad čia buvo krikštytas karalius Mindaugas, kita versija – čia įvyko pirmasis lietuvių krikštas. Kitur Lietuvoje jis yra beveik nežinomas, o čia yra labai daug tai pagrindžiančių vietų. Kitąmet sukanka 770 metų pirmajam krikštui. Grįžkime prie V. Miškinio. Jis organizavo šūkį: „Prijunkite mus prie Lietuvos arba leiskite išvažiuoti“.

Š. Birutis: Iš Sovietų Sąjungos?

A. Karmonas: Taip, nes Švenčionys tada priklausė Baltarusijai. Žmonės visus metus remontavo vežimus, moterys kepė duoną, džiovino cukorius, krovė į maišus ir ruošėsi važiuoti Lietuvon. Baltarusijos valdžia pamatė, kad vyksta toks pakilimas, visi kaimai yra pasiruošę, ir vėliau šį kraštą prijungė prie Lietuvos.

Š. Birutis: Labai įdomu – žmonių iniciatyva leido atkovoti visą šį kraštą.

A. Karmonas: Užpernai Miškiniui sukako 150 metų nuo gimimo, o šiemet sueis 80 metų nuo mirties. Jo nespėjo išvežti į Sibirą, nors ruošėsi. Reikėtų šią datą pažymėti. Toks būtų mano prašymas rajono valdžiai. Taip pat reikėtų restauruoti Strūnaityje paminklą – jis yra kuklokas. Tuo labiau, kad Strūnaitis nedaug ką turi – tik vandens malūną, o tai būtų dar vienas objektas atvykusiems apžiūrėti. Taip pat norėčiau paminėti, kad ant Kurpių kalno, kur senovėje buvo bokštas į pilį, dabar išdygo toks medinis švyturiukas. Būtų labai gražu, jeigu Švenčionyse atsirastų koks verslininkas, kuris prie šio švyturiuko padarytų vežimą. Taip būtų įamžintas šitas „Sąjūdis į Lietuvą“. Taip pat ant to kalno yra labai graži vieta, būtų neblogai, jeigu atsirastų kažkoks neaukštas bokštelis. Iš ten atsiskleidžia labai graži panorama. Na, o prie bokštelio galėtų būti ir kioskas suvenyrams. Verslininkai turėtų tai apsvarstyti, nes šioje vietoje jau sustoja žmonės.

Š. Birutis: Labai įdomi ir krašto istorija, ir tai, ką jūs  jau ištyrinėjote. Labai geri ir pasiūlymai, nes iš tikrųjų reikėtų įamžinti šiuos dalykus, kurie yra mažai žinomi netgi vietiniams gyventojams, jau nekalbant apie tai, kaip šis kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos 1940 m. Pokalbį baigsime su palinkėjimais, kad šis kraštas išlaikytų ir savo garbę, ir didžiulę šlovę, ir kad žmonės didžiuotųsi krašto praeitimi, kurdami gražią ateitį  būtent čia – tikroje Lietuvoje. Ačiū labai.

A. Karmonas: Kad žodžiai – į Dievo ausį.