Kai važiuojant iš vieno didelio miesto į kitą pusiaukelėje sugedo mano automobilis, labai neišgyvenau, nes tikėjausi greitai sulauksianti pagalbos: paskambinsiu vyrui ir atlėks. Manęs negąsdino netgi tai, kad jau temo, kad prasidėjo lietus, kad kyla vėjas. Galvojau, kol atvažiuos žadėjęs namuose būti mano vyras, paprasčiausiai pasiklausysiu muzikos. Aš visada vežiojuosi keletą mano mėgstamos muzikos diskų.

Po keleto minučių mano nuotaika pradėjo bjurti: vyras nekėlė ragelio, nors kantriai skambinau net keletą kartų. Pagalvojusi, kad gal netyčia išsijungė telefono garsą, paskambinau kaimynei ir paprašiau nueiti į mūsų butą. Nuėjo, bet durų niekas neatidarė... Labai sunerimau. Ir ne dėl to, kad vyras kažkur bastosi, bet kad aš nežinau, ką daryti. Skambinau keletui šeimos draugų ir draugių – pagalbos nežadėjo. Vieni buvo išgėrę, kiti – išvykę su reikalais, trečių automobilis sugedęs ir t.t. Štai tada ir supanikavau...

Sėdėjau ir verkiau, nebežinodama ko griebtis. Lietus nesiliovė, o vėjas, tarsi pritardamas mano nevilčiai, taip įniršo, kad, rodės, apvers mano automobilį aukštyn ratais arba, geriausiu atveju, nuneš į kažkurios netoli esančios sodybos kiemą.

Laikas nuo laiko vis bandžiau prisiskambinti vyrui – veltui. Viskas baigėsi tuo, kad išlipau iš automobilio į lietų ir bandžiau stabdyti pravažiuojančius automobilius – niekas net nepristabdė.

Peršlapusi iki paskutinio sauso lopinėlio, sušalusi, nutariau kažkaip gelbėtis. Pamačiusi, kad viename netoli kelio esančio kaimelio name dar dega šviesa, nutariau nueiti ten ir paprašyti kokio nors maisto (pasijutau tokia alkana, jog atrodė netgi varles valgyčiau), vandens ir kokių nors vaistų nuo peršalimo, nes jaučiau, jog tuoj prasidės kosulys, gerklės skausmas. Pasiėmiau rankinę, kurioje, laimei, buvo ir mano asmens dokumentai (tikėjausi, kad juos parodžius žmonės nebijos manęs įsileisti į vidų) ir šiek tiek grynų pinigų. Pamaniau, kad maistui užteks.

Ilgai beldžiau į laukujas duris – niekas neskubėjo jų atidaryti. Kai praradusi viltį išsigelbėti jau sukau eiti atgal, išgirdau, kad duryse girgžtelėjo raktas. Iš džiaugsmo net riktelėjau, bet duris atidaręs vyriškis mano šūksnio neišsigando. O gal tik man taip pasirodė. Mane labiausiai nustebino tai, kad tas vyras sėdėjo invalido vežimėlyje...

Verkdama puoliau aiškinti situaciją, drebančiomis rankomis bandžiau atsisegti rankinę ir išsitraukti asmens dokumentą, bet vyriškis mostelėjo man, kad eičiau į vidų. Antrą kartą kartoti prašymo įeiti nereikėjo...

Jau viduje vyriškis pasakė, kad matė ant kelio stovinti automobilį, matė ir tai, jog lietuje stovėjau be skėčio ir bandžiau stabdyti pravažiuojančius automobilius, todėl taip drąsiai ir įsileido į savo namus. Pakvietė į virtuvę, užkaitė virdulį ir atsivedė kitame kambaryje buvusią žmoną.

Kad gausiu karštos arbatos, jau supratau, todėl pasiėmiau į rankas piniginę ir išdrįsau paprašyti kokio nors maisto. Iš karto pasakiau, kad už viską sumokėsiu. Moteris tik nusijuokė ir suskato tepti sumuštinius, apgailestaudama, kad tai, ką buvo pagaminusi vakarienei, jau suvalgyta.

Kadangi, kaip jau sakiau, buvau peršlapusi, todėl visa drebėjau, moteris nusivedė mane į kambarį, padavė chalatą ir paprašė nusirengti šlapius drabužius. Nesiginčijau...

O tada, visa to žodžio prasme, puoliau prie sumuštinių.

Visą tą laiką, kol valgiau, gėriau arbatą, nenuleidau akių nuo šeimininkės – jos veido bruožai man atrodė tokie matyti, jog net įtariau, kad mes kažkada kažkur buvome susitikusios. Pamažu išsikalbėjome ir, o Dieve, taigi tai ta pati mergaitė iš mano mokyklos, kurią, pasak tų laikų posakio, išmetė iš mokyklos. Net pašokau nuo kėdės iš netikėtumo...

Mokykloje pasklido kalbos, kad vienuoliktokė Rita laukiasi vaikelio. Pirmas tą pastebėjo fizinio lavinimo mokytojas. Kilo sąmyšis. Į mokyklą buvo iškviesti tėvai, imta aiškintis, kas būsimo vaikelio tėvas. Pasirodė, kad tai Ritos klasės draugas Ramūnas...

Puikiai prisimenu, kad ją tada išmetė iš mokyklos, o Ramūnas liko mokytis toliau. Neprisimenu, ar jam buvo skirta kokia nors nuobauda. Tiksliau, ne jam, o tėvams, nes abu būsimieji tėvai buvo nepilnamečiai.

Žinojau, kad mergaitę Rita pagimdė birželio mėnesį. Aš tada buvau dvyliktokė, todėl šis įvykis manęs nesudomino, nes man svarbiausia buvo egzaminai. Juos išlaikiusi išvažiavau mokytis ir daugiau apie Ritą nieko negirdėjau. Ir štai kur susitikome...

„Tada daug iškentėjau, – ėmė pasakoti Rita. – Tėvai, suprantama, nesidžiaugė sulauksiantys anūko, bet kai pagimdžiau dukrytę, jie mergytę labai pamilo. Ramūnas manęs nelankė, o jo tėvai taip mane šmeižė, jog aš net į gatvę gėdijausi išeiti. Situacija dar labiau pablogėjo, kai mano tėvai, man nežinant, paprašė Ramūno tėvus paremti mane pinigais, nes materialinė mano šeimos padėtis išties buvo sunki. Tada tai prasidėjo...

Tada priverkiau ašarų ežerus, sulysau, nes visai nenorėjau valgyti, o jei ką suvalgydavau, imdavo pykinti.

Kai dukrytei sukakto vieni metai, tėvai mane išleido mokytis. Vakarinėje mokykloje baigiau vidurinę mokyklą, vėliau bandžiau įstoti į pedagoginę mokyklą, nes nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Kai nuvažiavau laikyti stojamųjų egzaminų, man tiesiai šviesiai pasakė, kad manęs nepriims, nes aš moraliai nepatikimas žmogus – merga su vaiku. Taip ir pasakė. Vėl skendau ašarose...

Tada kažkas patarė stoti į profesinę mokyklą mokytis siuvėjos amato. Nemaniau, kad tokia profesija man patiks, bet pabandžiau. Iš pradžių mokytis buvo labai nuobodu. Buvo akimirkų, kai pagalvodavau mesti nepatinkančius mokslus. Laimei, neskubėjau. Kai prasidėjo praktiniai užsiėmimai, man labai patiko...

Užauginau dukrą, visą gyvenimą dirbau siuvėja. Klienčių neatsigindavau. Būdavo net taip, kad sau kokį nors drabužį pasisiūti neužtekdavo laiko. O vieną žiemą atsitiko taip, kad paslydau, griuvau ir susilaužiau keturis dešinės rankos pirštus. Siūti nebegalėjau. Pradėjau dirbti buvusios savo mokyklos kiemsarge. Kartą pažįstama moteris papasakojo, kad Ramūnas po avarijos liko neįgalus, kad juda tik neįgaliojo vežimėlio pagalba, todėl žmona jį paliko, o jis dabar gyvena pensionate. Iš karto netgi apsidžiaugiau išgirdusi tokią naujieną – štai tau atpildas už mano kančias. Vėliau lyg kas apšvietė man protą – juk aš jį labai mylėjau, jis mano dukros tėvas, reikia kažką daryti. Ilgai kariavau su biurokratais, bet štai šiandien mes kartu. Jaučiuosi labai laiminga“

Štai koks netikėtas susitikimas...

Genovaitė ŠNUROVA