„Kad širdis sušiltų“ – taip vadinasi pirmoji Švenčionėlių progimnazijos moksleivės Barboros Giedrytės poezijos knyga. Tokia miela Utenoje esančios leidyklos „Kamonada“ išleista knyga... O ką apie savo potyrius paėmus į rankas pirmąją savo knygą kalba pati jaunoji autorė? Kaip gimsta eilėraščiai? Apie tai ir kalbėjausi su Barbora gražią gegužės pavakarę.

Pirmiausia Barborą pasveikinau su pirma knyga, o mūsų pokalbis prasidėjo nuo jos pasakojimo apie kūrybos pradžią.

- Mano poezija prasidėjo nuo eiliuotų sveikinimų rašymo įvairiomis progomis. O tų progų būdavo, tai ir artimų žmonių gimtadieniai, ir įvairios šventės. Sekėsi neblogai, o po to tie rašymai peraugo į eilėraščius, kurių dalis ir sugulė į pirmą mano knygą, kurią kaip didžiausią ir brangiausią dovaną iš artimų žmonių gavau savo 14-ojo gimtadienio proga.

- Barbora, o kaip gimsta tavo eilėraščiai?

- Kartais tai būna mano išgyvenimai, potyriai, o kartais noriu, kad žmogus, skaitydamas tą eilėraštį atpažintų save. Man svarbi mintis, kurią noriu eilėraščio eilutėmis išreikšti. Tikrai nemaniau, kad 14-ojo gimtadienio proga turėsiu išleistą poezijos knygelę. Už tai, kad ji išvydo dienos šviesą, - ačiū mano patiems artimiausiems žmonėms. Kai knygutę laikiau rankose, jausmas buvo žodžiais nenusakomas, - šyptelėjusi sako mano jaunoji pašnekovė.

Skaitydamas Barboros eilėraščius jauti jaunatvišką maksimalizmą, pulsuojantį paauglišką jausmų pasaulį. Kaip rašoma knygos „Kad širdis sušiltų“ anotacijoje, ši knyga „Labai jauno žmogaus lyrinis dienoraštis. Eilėraščiams būdingas jaunatviškas maksimalizmas, noras maištauti, ieškoti tikrųjų dvasinių vertybių. Viena jų – nuoširdūs ir tikri jausmai su pačiais artimiausiais žmonėmis.“ Šie žodžiai labai tiksliai atspindi eilėraščių tematiką ir jaunosios poetės jausmų pasaulį.

Kai Barboros paklausiau, ar daug kas žino apie jos kūrybą, išgirdau atsakymą:

- Nedaug kas, o ir kad knyga išėjo, žino tik artimųjų ratas, nes taip jau susiklostė, kad knygos išleidimas sutapo su karantino pradžia.

- Barbora, ar skaitai poeziją?

- Žinoma, skaitau. Mano mėgstamiausia poetė – Ramutė Skučaitė. Jos lyrika man artimiausia.

- O kas pirmas žmogus, kuriam pirmiausia paskaitai naujausią eilėraštį?

- Mano sesė Agnė ir, žinoma, mama išklauso, o pats griežčiausias kritikas – tėtis, kuris labai susijaudino paėmęs šią knygą. Žinoma, kartu su manimi džiaugėsi visa šeima.

Gali būti, kad bus ne tik besidžiaugiančių, bet ir pavydinčių, tokie jau esame, bet Barboros knyga jau yra Lietuvoje išleistų knygų duomenų banke, ir tikėkimės, tai tik pirmas Barboros Giedrytės žingsnis į kūrybos pasaulį.

Eis laikas, keisis ir Barboros poezija. Neliks naivaus patiklumo, kuris tiek kūryboje, tiek gyvenime dažnai baigiasi išdavystėmis ir apgaule. O paėmę į rankas pirmąją Barboros poezijos knygą „Kad širdis sušiltų“, pabandykime ir mes sušildyti savo sudiržusias širdis tais paprastais ir nuoširdžiais eilėraščiais, pasidžiaukime kartu su Barbora, o aš atsisveikindamas jai palinkėjau kantrybės einant į poezijos pasaulį keliu, kuris pilnas ne tik šviesos, bet ir nusivylimų...

O pabaigoje keletas Barboros Giedrytės eilėraščių iš knygos „Kad širdis sušiltų“.

Buvai arti,

Taip šilta buvo,

Tyli ir supranti,

Kad tu esi.

Sakei – akimirkai nutolai,

Bet jau nebegrįžti.

Aš atveriu visas duris

Į lauką.

Tu atėjai,

Kai nebelaukiau.

***

Tebūnie. Pamiršk mane.

Aš eisiu prieš vėją.

Nesustosiu niekada,

Nors labai sugėlė.

***

Kiekvienas tavo judesys

Prilysta pūgai,

Audrai,

Tačiau užvaldęs liūdesys

Pavers tave į sausrą.

***

Noriu kartais išprotėti,

Noriu tapti kitokia,

Daryt, ką noriu,

Žinot, ko noriu,

Būt laisva.

Noriu nepriklausyti,

Noriu daryti kvailystes,

Bet be kitų paniekos.

Šiandien ir visados.

Noriu atsiriboti nuo visų,

Kad jie nenusiviltų.

Noriu pradėti viską iš naujo,

Noriu, kad širdis sušiltų.

Algis JAKŠTAS